Buenos días!
Ir ji prasidėjo! Ilgai planuota, dar ilgiau laukta kelionė automobiliu po Prancūziją! Pernai su žmona apšilome kojas kelionėje automobiliu iki Juodkalnijos, todėl šiemet jau drąsiau žengėme žingsnį link ilgos dviejų savaičių kelionės automobiliu po vakarų Europą. Automobilis paruoštas, pasai sudėti, viešbučiai užsakyti, viskas, judame.. Ai dar ne – nepamiršote pasidaryt kavos prieš skaitydami šį tekstą? Jeigu pamiršote, tai jau geriau nelaukite, nes bus daug ir įdomaus skaitymo 😉 Ok, važiuojam..
Pirma diena (Berlynas)
Anksti ryte išjudame iš Kauno, planas – pasiekti Berlyną ir jame pernakvoti. Išvažiavome 5 ryte ir Berlyne buvome jau apie 16 val. po pietų. Tik važiuojant per Lenkiją paruoškite apie 20-30 eurų susimokėti už važiavimą magistrale. Vokietijoje už kelius mokėti nereikia, bet nemaloniai nustebino kuro kaina – apie 1,5 euro už litrą benzino. Bet čia dar nieko, nes kai reikėjo užsipilti kuro Belgijoje, tai vos ne ašarą riedėjo skruostu žiūrint į degalinės ekranėlį kur “sukasi” litrai ir eurai. Gana anksti atvažiavome į Berlyną, tai dar turėjome visą vakarą paslampinėti po miestą. Berlynas buvo tik nakvynės vieta, todėl labai juo nesidomėjau, peržvelgiau internete populiariausius lankytinus objektus (jų tikrai nėra daug), pasidarėme maršrutą ir išjudėjome į centrą. Brandenburgo vartai, Aleksandro aikštė, televizijos bokštas, “Kurfürstendamm” gatvė, HardRock Cafe Berlin (kas nežinote, kolekcionuoju “HardRock Cafe” marškinėlius, todėl pirmiausia, ką aplankėme tai šią kavinę 🙂 ). Daugiau nelabai ir spėjome ką aplankyti, nes arba buvo toliau nuo centro, arba nepatogu pasiekti. Beje, lankytini objektai Berlyne gana toli vienas nuo kito, todėl jeigu skubate – naudokitės metro. Apie Berlyną susidariau visiškai tokį įspūdį, kokio ir tikėjausi, nes iki šiol niekada nebuvau šiame Europos didmiestyje. Tvarkingas, taisyklingas, rafinuotas, švarus, kvepiantis, nusiskutęs ir nusiprausęs ponas su juodu kostiumu. Toks tas Berlynas. Bet ne jo čia mes susirinkome aptarti, todėl judame toliau..
Antra diena (Antverpenas)
Planavome antrą nakvynę Briuselyje, bet čia kažkaip netikėtai neplanuotai žemėlapyje pamačiau tokį Antverpeną (o gal dėl to, kad “HardRock Cafe Brusell” marškinėlius jau turiu, o “HardRock Cafe Antwerp” dar ne). Žodžiu, navigacijoje Antverpenas, ką ten rasime – neaišku. O radome! Tikrai radome… Labai labai gražų miestą, kurio net neturiu su kuo palyginti. Architektūra Antverpene tiesiog pakerėjo, jaukus senamiestis, tvarkingas, švarus, gražus, nedidelis, su nuostabaus grožio namukais ir centrine Katedra. Vieno vakaro pamatyti visam šitam grožiui pilnai užteko. Kadangi Antverpenas taip pat buvo tik nakvynės vieta, labai daug iš jo nesitikėjome, tačiau jis pranoko visus mūsų lūkesčius. Beje, anksčiau minėjau apie kurą Belgijoje, tai patarimas – jeigu įmanoma, susiplanuokite taip, kad čia nereikėtų piltis kuro, arba jo piltis kiek įmanoma mažiau, nes už litrą benzino mokėti apie 1,8 euro tikrai nelinkiu niekam :/. Maisto kainos taip pat nedžiugina, todėl džiaugiuosi tik dėl to, jog nesugalvojome dar pakeliaut po Belgiją, nes tam reikia nusiteikti ir nuteikti savo piniginę ;).
Atsibučiuojam, atsimyluojam su Antverpenu ir nešam kudašių iš Belgijos kuo greičiau, nes trečią kelionės dieną mes pasiekiame savo atostogų tikslą – Prancūziją! Ir nežinau kodėl, bet vos kirtus Prancūzijos sieną kažkas pasikeičia. Atrodo lyg ir ta pačia magistrale važiuoji, bet vistiek jausmas jau kitoks, peizažas jau kitas, jaukesnis, šiltesnis. O dar kai už pusantro šimto kilometrų nuo sienos įvažiuoji į tokį istorijos perlą kaip Ruanas. Padarytumėte nuodėmę būdami netoli Ruano ir į jį neužsukę! Gerai, pateiksiu kelis faktus. Ruano Katedra – žymiausias miesto objektas, čia stovi jau nuo 4 amžiaus! Daug kartų kentėjusi nuo karų, užpuolimų, ne kartą buvo apgadinta, deginta, vėl atstatyta dar gražesnė, vėl griauta, į ją trenkė žaibas, buvo smarkiai pažeista per antrąjį pasaulinį karą, bet ir vėl atkurta dar didingesnė ir šiai dienai žiūrint į šia katedrą atvimpa žandikaulis. Tokio grožio gotikinės katedros tikrai neesu matęs, tiek daug smulkių detalių, tiek statulų ir dekoro elementų panaudota jos išorei, jog norint apžiūrėti viską reikėtų kaklo įtvaro ir visos laisvos dienos. Sekantis objektas – senojo turgaus aikštė, kurioje viduramžiais vykdydavo mirties bausmes. Ir čia sakytumėte, kas čia tokio, vos ne kiekviename didesniame miestelyje viduramžiais tai darė, bet tikrai nei viename iš jų nesudegino Žanos d’Ark. Taip, garsioji “revoliucionierė” buvo sudeginta kaip tik šiame mieste 1431 metais. Dar vienas faktas – toje pačioje aikštėje yra kavinė “La Couronne”, kuri čia veikia nuo 1345 metų. Vien pagalvojus, kad ta kavinė veikė tada, kai čia buvo vykdoma mirties bausmė Žanai d’Ark, jau sudomina, o kai žinai, jog ten ir šiandien gali prisėsti išgerti kavos ir vaizduotėje nusikelti kelis šimtus metų atgal, išvis plėšo smegenis. Net nežinau, ar dar verta paminėti labai gražų senamiestį, nes paskutinius kelis faktus labai sunku perspjauti 🙂
Iš Ruano atvykome į nedidelį uostamiestį Fecamp. Čia pasigrožėjome Atlanto vandenynu, baltomis uolomis, ramiu gyvenimu, pernakvojome ir taip pat supratome, jog su anglų kalba čia bus sunku prasisukti. Ypač kai kavinėje žmona iš juoko apsiverkė, nes nei velnio nesupratome, kas ten parašyta ir ką užsisakysime 🙂 Bet nuo to karto labai gerai įsiminėme, jog „moules frites“ yra midijos su bulvytėmis 🙂
Ketvirta diena (Etretat, Honfleur, St Michael`s Mount, Saint-Malo)
Šiandien reikės daug pamatyti, todėl iš pat ryto, nieko nelaukę pakuojamės ir važiuojame iki netoli esančio Etretat miestelio, kur sako, kad kažkoks dramblys baigia iš Lamanšo visą vandenį išgerti. Atvažiavome dar iki pietų, kadangi šeštadienis, dauguma vietinių sėdi namie, o tai reiškia, jog parkingo vietą rasti bus sunku. Kažkaip vargais negalais sukdami ratais susirandame parkingą, greit numetame mašiną į pusiau tinkamą stovėjimui vietą ir einame susimokėti už stovėjimą. Prie parkomato eilė žioplių kaip mes, niekas nesupranta kaip juo naudotis, visi žiūri, kažką spaudinėja, pradeda rėkti vienas ant kito ir nieko nepešę eina atsistoja iš kitos pusės, kur lygiai tas pats. Bet čia kažkokiu stebuklingu būdu, truputį paspaudinėję kelis mygtukus, visiškai nesuprasdami, ko ta velnio dėžė mūsų klausia, nusprendėme, kad reikia jai duoti kelias monetas. Ir vuolia! Šviečia laikas, iki kurio galime stovėti 🙂 Išsimušame bilietėlį, greit numetame jį ant priekinės automobilio panelės, kaip kokį medalį už nuopelnus ir išdidžiai praeiname pro tuos likusius stovėti prie parkomato ir bandančius jį prisijaukinti. Oi geras jausmas buvo 🙂 Išeiname prie vandens ir nematome jokio dramblio… Apgavo? Matosi kažkokia uola, bet ji ne į dramblį panaši, o veikiau į stimpantį toiterjerą. Būnant Etretat papludimyje yra du pasirinkimai, t.y. dvi uolos iš skirtingų pusių. Viena lyg ir niekuo neįpatinga, matosi takelis į viršų ir keletas neblogų vietų nuotraukoms. O priešingoje pusėje matosi labai graži senovinė akmeninė bažnyčia, kuri net neabejoju, jog pastatyta viduramžiais, esanti pačiame kalvos viršuje nuo kurios turėtų atsiverti pasakiškas vaizdas. Ir kaip manote kuria puse mes pasirinkome kopti?? Žinoma, kad tą niekuo neįpatingą uolą su keliomis geromis vietomis nuotraukai 🙂 Bet galiu užtikrinti, vaizdas kalvos viršuje pranoko lūkesčius, nes čia radom jį! Dramblį! Ir tikrai taip – nuleidęs savo straublį ryją Lamanšą. Be paliovos. Besotis kažkoks. Dar pasigrožėjome šiuo baltų uolų vaizdu, pasidarėme labai gražių nuotraukų ir judėjome toliau.
O toliau – Honfleur. Tituluojamas kaip vienas gražiausių Prancūzijos uostamiesčių. Uosto prieigose gausybė ryškių senovinių namų, kurie labai mėgiami impresionistų. Vienas iš jų buvo ir pats Cloude Monet, kurio kūriniuose nutapytas būtent šio uosto kvapą gniaužiantis vaizdas. Bevaikštinėjant senamiesčio gatvelėmis papuolėme į vietinį maisto turgų, kuriame dominavo vytintos dešrelės ir vietinių gamintojų sūriai. Bet ne turgus taip sužavėjo, kaip visiškai netyčia užtikta bažnyčia – Church of Sainte-Catherine. Ši bažnyčia turi labai įdomią istoriją – kažkada šioje turgaus aikštėje buvo keliolikos metrų ilgio pastogė, po kuria prekybininkai ant prekystalių pardavinėdavo savo gėrybes. Miestui reikėjo bažnyčios, bet po šimtamečio karo visiškai nebuvo medžiagų iš ko ją pastatyti. O čia juk uostamiestis, todėl buvo panaudotos senų nebenaudojamų laivų liekanos ir ant turgaus pastogės buvo “uždėtas” laivo dugnas, kuris iš vidaus labai padidino erdvę. Buvo pastatytas varpo bokštas ir prašom – miestelis turi bažnyčią! Vėliau iš šonų tokiu pačiu principu buvo pristatyti dar du apversti laivo dugnai ir nuo 16 amžiaus ji visdar stovi. Žinoma šiek tiek paremontuota, pagražinta, pakoreguota, bet iš esmės ta pati bažnyčia iš medžio čia puikiai įsikūrusi jau keli šimtai metų. O dar kai sužinai, jog jos statybose nepanaudotas nei vienas vinis, tai tikrai palieka įspūdį. Na ką, papietavome ir judėjome toliau..
Sekantis lankytinas objektas – St. Michael vienuolynas. Kiek skaitėme ir domėjomės, visi vienareikšmiai sako, jog jį BŪTINA aplankyti. Ok, važiuojame. Buvome jau netoli jo, navigacija rodė apie 3-4 km iki tikslo. Mes judėjome iš šiaurės, todėl pagal žemėlapį vienuolynas turėjo būti mums iš dešinės. Važiavome per kažkokius laukus, nuobodus kraštovaizdis, neįdomus kelias ir staiga žmona sako “..tu pažiūrėk!..”. Ir aš pažiūrėjau.. Ir toje vietoje mano apatinis žandikaulis ne tai, kad atvipo – jis atsikabino nuo kaukolės ir nukrito velniop… Bet man nebuvo kada jo ieškoti, nes negalėjau atitraukti akių nuo to vaizdo. Pasakiško vaizdo. Tai buvo vienas iš tų momentų kuriuos aš manau atsiminsiu visą gyvenimą. Gerai, atsisukau atgal į kelią, reikėjo susikaupti dar kažkaip tuos porą kilometrų iki parkingo. Susiradau žandikaulį besivoliojantį po sėdyne, įstačiau atgal į vietą, bet vos pažiūrėjus į St. Michael vienuolyną jis vėl ir vėl atvipdavo. Nesunkiai radom labai didelį parkingą, nuo kurio iki pačio vienuolyno kas kelias minutes veža nemokami mediniai autobusai. Ir mediniai autobusai aš čia nedėjau į kabutes, nes jie iš tikro mediniai. Taip, norite tikėkite norite ne, bet jie mediniai. Esant prie pat vienuolyno vaizdas tikrai ne ką prastesnis nei iš tolo. Pats vienuolynas įsikūręs pačiame kalno viršuje, o papėdėje įsikūręs mini viduramžių miestelis. Tačiau tas miestelis labiau priminė turistams skirtą pinigų ištraukimo objektą, o ne autentišką gyvenvietę. Tiesa sakant, net neverta eiti į vidų, nes pats gražiausias vaizdas man buvo iš išorės žiūrėti į vienuolyną, o ne iš jo vidaus į neįdomų nuobodų kraštovaizdį. Todėl patarimas – jeigu ten keliausite, negaiškite laiko St. Michael viduje, geriau tą laiką skirkite apeiti jį iš visų pusių. Tik reikia pasitikrinti, ar greitai nebus potvynio, nes kasdien aplink vienuolyną būna potvyniai ir atoslūgiai. Todėl prasidėjus potvyniui mažiausiai norėsite būti kitoje vienuolyno pusėje. Vienas dalykas, dėl kurio galiu garantuoti, tai jog šį vienuolyną BŪTINA aplankyti! Daug žiūrėjome į šį Prancūzijos stebuklą, bet jau buvo laikas judėti. Todėl važiuodami toliau stengėmės daug nemirksėti ir kelias dienas neplauti akių.
Sen Malo – miestelis, kuriame buvo numatyta nakvynė. Nuo viešbučio iki miestelio centro buvo apie kilometro atstumas. Numetėme lagaminus į viešbučio kambarį ir išėjome link centro. Ir čia toks keistas jausmas, bet kad ir kaip mes artėjome link centro, nebuvo jokių požymių apie naktinį gyvenimą, jokių kavinių pakeliui, niūri gatvė su užsidariusiomis parduotuvėmis, žodžiu jau galvojau kažkas čia ne taip. O pasirodo, pats Sen Malo istorinis centras kaip fortas su aplinkui juosiančia gynybine siena. Aukšta, plačia, arogantiška, išdidžia ir nepralaužiama akmenine siena. Ir čia buvo panašiai kaip laukiant prie klubo, kol tave įleis – kažkas lauke rūko, tas klubas iš išorės dažniausiai atrodo baisiai, su maža iškaba ir surauktais apsauginių veidais. Bet kai įeini į vidų viskas kardinaliai pasikeičia, atsiranda ta gera atmosfera, muzika, kvapai, žmonės, šviesos.. Tai lygiai tas pats yra su Sen Malo, nes kirtus tą gynybinę sieną tu patenki į nuostabų, šiltą, dainuojantį, spinduliuojantį senamiestį su gausybe kavinių, barų, parduotuvių, užkandinių ir vietinių menininkų turgeliu. Dingo visos abejonės dėl “numirusio” miestelio, kamavusios iki šiol. Labai smagiai pasivaikščiojome po visą Sen Malo, labai skaniai pavalgėme, pasimėgavome vaizdais, kvapais, garsais ir visiškai patenkinti pėdinome miegoti. Rytoj trauksime į šalies gilumą..
Penkta – šešta diena (Dinan, Amboise)
Penktos dienos ryte išjudame iš Sen Malo link Amboise. Pakeliui numatyta sustoti užkąsti ir išgerti kavos nedideliame miestelyje Dinan. Jis labai netoli nuo Sen Malo. Jeigu nuspręsite apsistoti Sen Malo ilgesniam laikui, tai Dinan miestelis puikiai tinka pusdienio išvykai pasižmonėti. Nes dievaži, šitas miestelis vertas dėmesio! Apie jį internete radome labai mažai informacijos ir nelabai suprantu kodėl, nes nei trupučio nepasigailėjome čia sustoję. Pradėkime nuo to, kad parkingas čia buvo pigiausias iš visų aplankytų miestų – už dvi ar tris valandas stovėjimo miestelio centre sumokėjome vos vieną eurą. Sekantis teigiamas faktas – labai gražus senamiestis, gyvas senamiestis, šurmuliuojantis su gatvės artistais ir muzikantais, kurių dėka pasijutau tikrai kaip viduramžiuose. Labai gera atmosfera, tikrai paliko labai malonų įspūdį. Dar vienas teigiamas faktas – kadangi apie šį miestelį nelabai daug informacijos internete, todėl ten nedaug turistų. Vienareikšmiai rekomenduoju Dinan įtraukti į lankytinų miestelių sarašą keliaujant po Bretanės regioną. Vos nepamiršau – kava ten pasakiškai skani 😉
Nuvažiavę kelis šimtus kilometrų (ir nemažai sumokėję už greitkelį) pasiekėme Amboise miestelį. Ten turėjome suplanavę dvi nakvynes. Pirmos dienos vakarą paskyrėme pačio miestelio pažinimui, o visa kita diena buvo skirta aplankyti kelias apylinkėse esančias pilis. Apie Amboise miestelį neturiu ką daug parašyti, nes iš esmės ten nėra kažko labai verto dėmesio. Vienintelis viso miestelio lankytinas objektas – rūmai. Į juos įėjimas brangus, o pamatyti viduje nelabai yra ką. Daug gražesnių nuotraukų padarysite perėję į priešingą upės pusę ir sulaukę sutemų. Tuomet rūmai būna apšviesti vis besikeičiančiomis šviesomis. Šiame miestelyje nėra nei senamiesčio, kuris atimtų žadą, nei labai daug parduotuvių, yra dvi pagrindinės gatvės, kuriose įsikūrę saldumynų, meno dirbinių pardavėjai ir kavinės. Vienintelė priežastis, kodėl mes pasirinkome šį miestelį, tai jog iš jo patogu apvažiuoti apylinkėse esančias pilis ir rūmus. O jų čia yra labai daug.
Jeigu norėtumėte aplankyti visas Luaro slėnyje esančias pilis ir rūmus jums tikriausiai prireiktų poros savaičių. Kadangi mes tam buvome paskyrę vieną dieną, todėl išsirinkome tik keletą iš jų. Aprašysiu dvi labiausiai patikusias. Pirmiausia apie Šamboro pilį. Tai didžiausia pilis esanti Luaro slėnyje. Joje net 440 kambarių, ji buvo naudota kaip karališkoji medžioklės rezidencija. Šioje pilyje stengdamiesi viską greitai apeiti, pasifotografuoti, užtrukome apie porą valandų. Jeigu kasoje nuspręstumėte pasiimti audio gidą tai drąsiai galite pridėti dar porą valandų prie šios ekskursijos kol viską išklausysite. Tikrai verta dėmesio pilis. Tačiau ne ji pavergė mano visas simpatijas šios dienos kelionėje. Šenonas yra mano favoritas. Neįtikėtino grožio pilis. Būtų galima ją pavadinti pilis – tiltas, nes ji atlieka ir tilto funkciją. Pirmiausia ji buvo pastatyta vienoje upės pusėje, tada nuo jos nutiestas nuostabus arkinis tiltas į kitą upės pusę ir vėliau ant šio tilto pristatyta likusi pilies dalis. Ir šiuo metu visas šitas architektūrinis stebuklas atrodo nuostabiai. Šiai piliai tikrai atiduodu visas savo simpatijas. Aplink pilį yra nuostabūs sodai, galima išsinuomoti valtelę ir pasiplaukioti upėje. Pilies viduje yra muziejus. Mano nuomone, padarytumėte klaidą keliaudami po Luaro slėnį ir neaplankydami Šenono pilies.
Septinta diena (Lionas)
Po kelių šimtų kilometrų nuo Amboise (ir kolkas brangiausio magistralės mokesčio) mes atvykome į Lioną. Prisipažinsiu – maniau kad tai bus eilinis didmiestis visiškai užvaldytas turistų. Vienintelis dalykas kuris mane čia viliojo, tai jog čia yra HardRock Cafe, kurios marškinėlių aš dar neturėjau 🙂 Bet dabar nuoširdžiai gailiuosi, kad šiame mieste buvome suplanavę tik vieną nakvynę. Kas reiškia, jog miestui turėjome tik vieną trumpą vakarą. Nes Lionas nerealiai gražus miestas. Čia aš supratau, ką reiškia frazė “prancūziškas balkonas”, nes jie čia ant kiekvieno pastato, o kiekvienas pastatas vertas fotografijos. Visa architektūra tiesiog neleidžia įkvėpti. Nerealiai gražus miestas. Nerealiai gražus senamiestis, pilnas kavinių, pilnas parduotuvių, parkų, statulų, fontanų. Žmonės čia labiau atsipalaidavę, ne tokie susikaustę kaip Normandijoje, viskas labiau pietietiška, viskas šilčiau, jaukiau. Apie Lioną galiu atsiliepti tik labai labai gerai ir niekaip kitaip. Jeigu teks čia lankytis būtinai užsukite pavakarieniauti į Rue Merciere. Labai jauki gatvė su daug vietinio maisto kavinių, barų ir restoranų. Apie Lioną sužinojom dar vieną labai įdomų faktą. Senamiestyje yra gausybė slaptų praėjimų iš vienos gatvės į kitą, vadinamų “Traboule”. Šie praėjimai atsirado jau 4-ame amžiuje, kai šilko gamintojams reikėjo greitai nusigauti iki upės ir grįžti atgal į dirbtuves nepažeidžiant ir nesugadinant savo produkcijos. Kadaise mieste buvo daugiau nei 400 tokių slaptų perėjimų. Jie labai pagelbėjo vietiniams per antrąjį pasaulinį karą, kai okupantų kariai visiškai neišmanė šių praėjimų labirinto, o vietiniai jais naudojosi be jokio vargo, taip nesunkiai pasislėpdami arba pabėgdami nuo priešo. Šiuo metu dauguma jų yra paversti privačiais gyventojų įėjimais arba kavinių sandėliais. Beliko tik keletas atvirų turistams slaptų praėjimų, pro kuriuos dažniausiai vedžioja gidai. Šiuo metu tie laisvi praėjimai yra pažymėti specialiomis lentelėmis, bet dažniausiai durys vistiek būna užrakintos su kodine spyna. Bet mums labai pasisekė, nes užtikome vienas duris, kurios nebuvo iki galo uždarytos ir pavyko prasmukti į vieną iš šių perėjimų. Jausmas lyg būtume kažkokiame fantastiniame filme, kur tu įeini per vienas duris, paeini kelis žingsnius ir išlendi jau per tris gatves toliau. Vėliau, vaikščiodami senamiesčiu, visur dairėmės tų lentelių prie durų. Žinoma radom dar daug tokių, tačiau visos kitos durys buvo užrakintos. Smagu, kad pavyko bent pro tas vienas įeiti. Todėl jeigu planuosite vykti į Lioną, nedarykite tokios klaidos kokią padarėme mes – skirkite šiam miestui daugiau nei vieną vakarą. Jis tikrai vertas čia pabūti ilgiau. Tikrai liko dar labai daug neaplankytų vietų, todėl viliuosi čia dar kadanors sugrįžti.
Aštunta-dvylikta diena (St-Tropez’as, Monakas, Nica, Kanai, Antibai, St-Paul de Vence, Pont du Gard, Eže)
Aštuntos dienos ryte jau buvome pakeliui į Antibus. Bet reikėjo aplankyti dar vieną objektą – Pont du Gard. Tai pirmame amžiuje Romėnų pastatytas 50-ies metrų aukščio akvedukas. Vienas iš geriausiai išsilaikiusių akvedukų, kurie yra likę. Beje labai panašus akvedukas yra ant kiekvieno 5 eurų banknoto, todėl nuodėmė būtų neaplankyti tokio architektūrinio paminklo. Nuvylė tik tai, jog įėjimas prie šio akveduko yra mokamas, nors tikėjomės rasti jį lengvai ir nesunkiai preinama, jog padarytume kelias nuotraukas. Ką darysi, juk neišvažiuosime, nepamatę Pont du Gard, kai atvykome tokį kelią iki jo. Vaizdas tikrai gražus. Apskritai buvo keista Prancūzijoje matyti senovės Romėnų architektūrą, trumpam pasijutau, lyg būčiau Italijoje.
Toliau judame į Antibus. Šį miestą pasirinkome ilgesniam nakvynių skaičiui dėl to, jog jis gana patogioje vietoje. Nuo jo į abi puses nesunkiai galima pasiekti Nicą, Monaką, Saint-Tropez’ą ir Kanus. Plius jau reikėjo poilsio, nes iki šiol pakeitėme nemažai gyvenamų vietų, todėl norėjosi porą dienų atsikvėpti, pasivolioti prie jūros ir neskubėti keltis ryte. Šiame miestelyje turėjome keturias pilnas dienas. Dvi iš jų skyrėme poilsiui, dvi kelionėms į anksčiau minėtus miestus.
Pats Antibų miestelis labai jaukus, su dideliu senamiesčiu, daug parduotuvių ir kavinių, yra traukinių ir autobusų stotys, iš kurių galima nuvažiuoti į kitus aplinkinius miestus. Yra didelis viešas papludimys su smėlio, o ne akmenukų pakrante. Yra prieplauka, daug lankytinų objektų. Žodžiu, tikrai puikus variantas norint ramiai pailsėti, bet tuo pačiu ir turėti šalia viską ko reikia.
Tyrinėjimus pradėjome nuo Monako. Nykštukinė valstybė, ribojasi tik su Prancūzija. Garsi tuo, jog tai viena turtingiausių pasaulio valstybių, čia vyksta F-1 lenktynės. Šiame mieste vienam gyventojui tenka apie 50 kv/m ploto, čia įskaitant ne tik gyvenamą plotą, bet apskritai visą valstybės plotą. Tad nieko nuostabaus, kad nekilnojamo turto kaina čia yra žvėriškai didelė (nuo 42 000± eurų už 1kv/m). Ir taip, tuo galima įsitikinti parkuojantis požeminėje aikštelėje kuri turi 14 aukštų žemyn. Visa parkingo aikštelė, nesuprantu kokiu būdu yra pastatyta kalno viduje ir yra 14 aukštų. Ok, paliekame automobilį ir keliaujame susipažinti su šia nykštukine valstybe. Ir dievaži, prabanga čia rėžia akį kiekviename žingsnyje. Visas miestas švarut švarutėlis, nei vienos šiukšlytės, jokio negražaus pastato, visi lyg iš atviručių, atrodo ką tik nudažyti, tvarkingi, prižiūrėti. Taip užvertę galvas atėjome iki Monte-Carlo, Monako sostinės. Tiesa sakant nelabai ir suprasi kur ten ne Monte-Carlas, nes Monakas tokia maža valstybė, jog visa ji atrodo ir yra Monte-Carlas. Nuo vandens iki Prancūzijos sienos čia tėra 400 metrų. Monte-Carlo centre įsikūrę bene garsiausi šio miesto objektai, tai Hotel de Paris ir Monte-Carlo Casino. Į kurį, beje, vietiniai neįleidžiami. Ir jeigu nori pamatyti Swarovskiais išpuoštą Lamborghini, tu jį gali pamatyti čia. Naujutėlaitis Ferarri 458 Italia? Prašom, stovi šalia. Ir taip begalė pačių prabangiausių automobilių, kokius dažniausiai matydavau tik per parodas, čia kuo puikiausiai eksploatuojami. Toliau leidomės į prieplauką, kurioje jachtos gražesnės viena už kitą. Kartais net atrodo, kad jos švartuojasi pagal aukštus. Tos, kurios nebetelpa į prieplauką, nes yra per ilgos (o per ilgos yra todėl, kad ant jų dar telpa sraigtasparnis), numeta inkarą šalia prieplaukos ir krantą pasiekia su mažesne jachta, kurią laiko viduje kaip garaže. Buvau tokius dalykus matęs per MTV ir panašius kanalus, kur rodo laidas kaip gyvena milijardieriai, o dabar viską matau savo akimis. Gražu, tikrai gražu. Leidžiantis į prieplauką radom eskalatorių, taip tiesiog gatvėje įrengtas eskalatorius, kad būtų lengviau leistis nuo kalno ar pakilti į jį. Teko skaityti, jog Monake yra daug tokių eskalatorių ar liftų įrengtų gatvėse, kad vietiniams būtų lengviau, bet mūsų maršrute tokių daug nebuvo ir teko gerai padirbėti kojomis, nes bent jau Monte Carlo įsikūręs ant gana stataus šlaito.
Toliau navigacijoje Eže miestelis. Netoli Monako esantis mažas miestukas, garsėjantis nepaprastai jaukiu senamiesčiu ir čia įsikūrusiomis kvepalų gamyklomis. Viena iš jų – Fragonard, buvo mūsų tikslas, nes būtent šių kvepalų nedidelę parduotuvytę esam užtikę Paryžiuje, Monmartre. Šioje, mano nuostabai visiškai nedidelėje gamykloje-laboratorijoje vyksta nemokami turai apie kvepalų gamybą arba mokami turai, kurių metu galima pasigaminti savo kvepalus. Tačiau man kvepalų gamintis nereikėjo, nes puikiai žinojau dėl ko aš čia esu ir po valandėlės jau stoviu prie kasos su savo mėgstamiausiais kvepalais. Toliau keliaujame į šio miestelio senamiestį. Nelabai ką žinojau apie jį, žmona minėjo, kad labai gražus. Bet kad toks gražus, tai mano nuomone reikėtų pastatyti įspėjamąjį ženklą prieš įeinant. Esu matęs ne vieną Travel Channel laidą ar reklaminį klipą, kuriame būna tokie vaizdai, lyg netikri. Tokie gražūs, jog atrodo specialiai pastatyti būtent tai reklamai ar reportažui, kuriame pristatinėja šalį. Tai Eže senamiestis yra būtent iš to, atrodytų nežemiškai gražaus reklaminio klipo. Atrodo, jog negali būti taip gražu, bet taip yra. Nesąmoningai gražus miestelis, kaip iš pasakos. Kad ir kur benusuktum, nesvarbu į kokią gatvytę įeitum – visur norisi sustoti ir pasigrožėti. Ir bėgiojom su žmona taip iš vienos gatvelės į kitą vis sakydami vienas kitam “..ateik ateik, tu pažiūrėk, kaip čia gražu..”. Patikėkite, Eže yra tas miestelis, kurį būtina įtraukti į lankytinų vietų sąrašą Prancūzijoje, net jeigu jums ir ne pakeliui.
Nica. Prancūzijos Rivjeros puošmena, gal net galima būtų ją pavadinti Rivjeros sostine. Tikrai didelis miestas su gausybe pramogų, barų, prekybos centrų, kavinių, restoranų, aikščių.. Žodžiu, Nica yra puikus pasirinkimas tiems, kas nori gyventi niekada nemiegančiame mieste su daug daug veiksmo. Nica garsi savo ilga pakrante, kurioje įsikūrę gausybė barų, pilna vandens pramogų, puikus krantas. Taip pat karštą vasaros dieną galima atsigaivinti miesto centre esančioje fontanų aikštėje. Buvo smagu stebėti kaip dauguma žmonių čia iš karto ateina jau su maudymosi rūbais. Nicoje taip pat yra ilgas parduotuvių bulvaras su gausybe pačių garsiausių prekinių ženklų parduotuvėmis. Didelis senamiestis, gausus lankomų objektų. Pažinti Nica reikia tikrai daugiau negu kelių valandų, o jų mums taip trūko šiame mieste.
Manau daugeliui Saint-Tropez asocijuojasi su tuo klubiniu hitu “Welcome to Saint Tropez!”. Taip pat buvo ir man iki kol jo neaplankiau. Į Saint-Tropezą atvažiavome anksti ryte. Kavinės dar tik atsidarinėjo, gatvėse vis dar plušo komunalinių atliekų surinkėjai, žmonių nėra, turistų nėra. Žodžiu miestas dar tik trina akis ir žiovauja besivartydamas pataluose. Pirmiausia patraukėme į ant kalno esančią pilį. Mus pasitiko atrodo ką tik atsibudęs kasininkas ir kiemą saugantis šuo. Esame pirmi lankytojai. Super! Pilis tuščia, nei vieno turisto aplink, viską galima fotografuoti iš kur nori, kaip nori ir kiek nori. Viską išvaikščiojome ir leidomės atgal į senamiestį. Gatvės, kaip jau minėjau, dar pustuštės, žmonių minimaliai. Saint Tropeze lankytinų vietų nėra labai daug, tai mano jau minėta pilis, senasis uostas ir keletas bažnyčių. Ir čia nutiko keistas dalykas. Nusileidome prie vandens ir neskubant judėjome link uosto. Ir įėjus į uostą atrodo, kad papuolėme į tokį metą, kai čia ką tik iš keliolikos autobusų ir laivų išleido begalę turistų. Ir viskas, nuo tos akimirkos kur bepasukome – visur pilna žmonių. Va taip tiesiog vienu metu ir pilnas miestas. Kaip čia taip nutiko aš neįsivaizduoju. Džiaugiuosi tik dėl to, jog pavyko pamatyti tą tikrą Saint-Tropezą, ramų, gražų, tylų pajūrio miestelį. Dar iki tol, kol jį išgarsino Brigitte Bardot. Todėl jeigu norite pamatyti visiškai kitokį Saint-Tropezą, atvykite čia anksti ryte, tikrai nepasigailėsite 😉 Beje, garsieji Saint-Tropezo paplūdimiai yra ne pačiame mieste, o į šonus nuo miesto. Prie jų daug vietų parkuotis automobiliams, todėl tai gali būti puikus sustojimas pasivolioti prie vandens ir keletą valandų pasimėgauti puikia pakrante.
Saint Paul de Vence – mažytis perlas Prancūzijos Rivjeroje, kuris gal net sakyčiau paslėptas, kaip kokioje kriauklėje. Saint Paul de Vence miestelis yra šiek tiek toliau nuo vandens ir važiuojant link jo buvo apėmęs keistas jausmas, kad nieko gero ten nerasime, nes kelias iki šio miestelio driekiasi pro visiškai niekuo neišsiskiriančius užmiesčio rajonus. Tokius niūrius, apmirusius. Bet šis faktorius labai apgaulingas, nes Saint Paul de Vence miestelį neabejotinai galima įtraukti į lankytinų vietų sąrašą lankantis Prancūzijos pietuose. Labai jaukus viduramžių miestukas su siauromis akmeninėmis gatvelėmis ir šimtmečius skaičiuojantys namai. Būnant čia negalima nepastebėti žadą atimančių meninkų darbų. Čia kaip menininkų Meka. Kalbu ne apie pigų turistinį šlamštą, kurį dažniausiai bandoma parduoti didmiesčių centruose su 500% antkainiu, bet apie kokybišką, teisingą, tvarkingą, gražų ir kartais net priverčiantį išsižioti meną. Tokie meno kūriniai, kokius galima čia išvysti, papuoštų bet kuriuos namus. Labai žemai lenkiu galvą prieš čia dirbančius skulptorius, tapytojus ir visus kitus menininkus kurie Saint Paul de Vence padaro tikra meno dirbinių šventove.
Paskutinis Rivjeros miestas, kurį buvome suplanavę aplankyti – Kanai. Kas nėra girdėjęs apie Kanų kino festivalį? Taip, būtent šis festivalis labiausiai prisideda prie Kanų miesto garsinimo. Pats miestas tikrai gražus. Nedidelis senamiestis, graži prieplauka, daug prabangių jachtų, labai graži miesto rotušė, na ir žinoma – garsieji festivalių rūmai su raudonu kilimu. Tiesa, jeigu norite tikrai gražių viso miesto ir pakrantės nuotraukų siūlau nepatingėti ir užsukti į visai šalia senamiesčio esančią Kanų pilį. Iki jos tikrai nereikia labai aukštai lipti. Bet pagrindinis traukos objektas yra ten įsikūręs muziejus, kur sumokėję tik 3 eurus už įėjimą, pakliūsite ant aukščiausios mieste esančios apžvalgos aikštelės. Patikėkite manimi – tikrai verta. Nuostabūs vaizdai atsiveria nuo šio bokšto aikštelės. Į visas puses. Jeigu kas paklaustų ar verta apsistoti Kanuose ilgesniam laikui, tikriausiai atsakyčiau, kad neverta, nes apžiūrėti visus lankomus objektus jums užtekts ir keletos valandų, tačiau jeigu paklaustų ar verta Kanus aplankyti? Beabejo, kad taip! Būtinai, juk Kanų kino festivalis vyksta kasmet, dėl to bus labai malonu stebėti jo atidarymo ceremoniją, kai raudonuoju kilimu žengs visas būrys garsenybių ir galėsite pasakyti “ir aš ten buvau, viską mačiau” 😉
Trylikta – penkiolikta diena (Komo ežeras, Italija)
Leidžiant paskutines dienas Prancūzijos Rivjeroje prisiminėme, jog neesamę suplanavę daugiau jokių nakvynių pakeliui namo. Kadangi dar turėjome atsargoje porą dienų, nusprendėme dvi nakvynes praleisti Italijoje ir joms pasirinkome Komo ežerą. Vien faktas, jog prie šio ežero buvo filmuotas vienas mano mėgstamiausių filmų „Oušeno dvyliktukas“ jau prideda papildomo noro čia praleisti dar šiek tiek daugiau laiko. Pakeliui iš Prancūzijos Rivjeros link Komo ežero nemažai kainavo kelionė magistrale, todėl jeigu rinksitės šį maršrutą, turėkite tai omenyje. Nakvynės vietą pasirinkome visiškai ekspromtu. Radome mums patinkantį kambarį su žadamu vaizdu į ežerą, kaina tinka, vieta tinka, liuks, imam. Miestelis, kurį pasirinkome nakvynėms, vadinasi “Gravedona”. Kadangi jis beveik pačioje ežero šiaurinėje dalyje, todėl pakeliui dar sustojome pačiame „Como“ miestelyje išgerti kavos ir užkąsti. Como miestelio centre yra labai graži gotikinė bazilika, nedidelis senamiestis su daug kavinukių ir picerijų. Viskas ko mums reikėjo, užkandom, išgėrėm kavos, dar šiek tiek pašmirinėjome po senamiestį ir judėjome į savo nakvynės vietą.
Kelias driekiasi visiškai šalia vandens, nuostabaus grožio vaizdas, skaidrus vanduo, iš visų pusių apsuptas kalnų. Dauguma keliautojų šią vietą labai mėgsta vėlų rudenį arba ankstyvą pavasarį. Tuomet tų aplink esančių kalnų viršūnės pasipuošia baltomis sniego kepurėmis. Bet mes likome sužavėti vaizdu ir vasarą. Nesunkiai suradome nakvynės vietą, šeimininkas palydėjo iki kambario ir taip, kaip ir žadėta – milijono vertės vaizdas per langą. Pasaka…
Prieš važiuojant link Komo ežero, buvau skaitęs, jog po ežerą kursuoja laivai, panašiai kaip didmiesčiuose apžvalginiai autobusai, vadinami “hop on hop off”. Tokie, kur gali bet kurioje stotelėje išlipti ir poto ten pat įlipti į sekantį ir važiuoti toliau. Taip pat yra ir Komo ežere, tik su laivais, o išlipti gali vis kitame pakrantės miestelyje. Visiškai netyčia pataikėme išsinuomoti kambarį būtent viename iš tų miestelių, pro kurį kaip tik praplaukia toks laivas. Todėl po apsilankymo turistų informacijos centre sekančios dienos planas aiškus – pasiplaukiojimas laivu aplankant keletą tų miestelių. Pavakarieniavę dar šiek tiek pasivaikščiojome po Gravedona. Labai jaukus miestukas. Tylus, ramus, turistų minimaliai, yra keletas vietinių kavinių ir restoranų. Centre labai graži bazilika, kurios durys visada atviros. Graži pakrantė su nuostabiu vaizdu į ežerą ir kalnus. Jeigu ieškote tylios, ramios, gražios ir jaukios vietos pailsėti nuo viso pasaulio – Gravedona yra būtent tai! Sekačią dieną aplankėme Bellagio ir Varenna. Bellagio vienas iš labiausiai lankomų miestelių visoje pakrantėje. Labai jaukus nedidelis senamiestis, gausu kavinių ir restoranų. Varenna garsėja savo Monastero vila. Pasakiško grožio vila su nuosava pakrante ir botanikos sodu. Puiki vieta pasivaikščiojimams. Po visų aplankytų miestelių Komo ežero pakrantėje galiu pasakyti tik tiek, jog beveik nėra skirtumo kuriame apsistoti, visas mano simpatijas susirinko pats ežeras su nuostabiu vaizdu iš bet kurio kampelio. Labai noriu dar kadanors grįžti prie šio ežero ir jeigu kadanors keliausiu į šiaurės Italiją, net nedvejodamas dar kartą čia apsilankysiu.
Penkiolikta – septyniolikta diena (mes pakeliui namo..)
Nuo Komo pajudėjome namų kryptimi, tačiau navigacijoje dar toli gražu ne Kaunas. Penkioliktą kelionės dieną mūsų tikslas aplankyti tris miestus trijose skirtingose valstybėse – Šveicarijoje Davos, Austrijoje Insbrukas ir Vokietijoje Miunchenas. Maršrutas nustatytas per Alpes. Ir galiu pasakyti, mano akys buvo tam nepasiruošusios. Nu atrodo per visą dviejų savaičių kelionę gražių vaizdų matėme pakankamai, bet ne – Alpės nusprendė kitaip. Alpės buvo paruošusios naują porciją rimtų vaizdų. Atkarpoje nuo Italijos šiaurės iki Davos miesto Šveicarijoje jaučiausi lyg važiuočiau reklaminiame klipe, kuriame reklamuoja pienišką šokoladą iš violetinių karvių. Kas kelis kilometrus žmona šaukia “stok! stok! stok! stok! Čia reikia fotografuoti”.. Nu nes tikrai, visur žadą atimantys vaizdai, tarpekliai, kalnų upės, kurios nuo begalybės slenksčių ir vandens burbuliukų baltos, žali žali šlaitai, akmeniniai skardžiai, spygliuočiais apaugę kalnai. Atrodytų, lyg vartytum žurnalą apie gamtą, kur sukelti geriausi kalnų peizažai. Kirtus Šveicarijos sieną iškarto dairėmės, kur įsigyti vinjetę, nes Šveicarijoje ir Austrijoje reikia tokias įsigyti, norint keliauti automobiliu. Jeigu Austrijoje galite įsigyti kelių rūšių vinjetę, kur pigiausia ir trumpiausia galioja 10 dienų už 9 eurus, tai Šveicarijoje yra tik vienos rūšies vinjetė. Ji galioja visus metus ir kainuoja 34 eurus. Bauda už važiavimą be jos 200 eurų ir visvien turi įsigyti vinjetę. Ją gavome nesunkiai pačioje pirmoje vietinėje parduotuvėje. Davos ir Insbrukas yra žiemos miestai, čia dažniausiai vykstama slidinėti, todėl vasara šie miestai pasirodė gana ramūs, snaudžiantys. Tikslas buvo įsigyti dar dvejus HardRock Cafe marškinėlius mano kolekcijai. Todėl apie šiuos du miestus negaliu nieko daugiau parašyti, nes juose praktiškai nebuvome, tik pravažiavome. Akis užtektinai pamaitino neapsakomo grožio Alpių kalnų vaizdai.
Paskutinis šios dienos tikslas ir mūsų nakvynės vieta – Miunchenas. Iki šiol Vokietijoje lankiausi tik pačioje pradžioje mano aprašytame Berlyne. Ir galiu pasakyti, jeigu dabar reikėtų rinktis arba patarti kurį miestą aplankyti verta labiau, siūlyčiau Miuncheną. Man asmeniškai Miunchenas paliko daug gražesnio, jaukesnio, šiltesnio miesto įvaizdį. Čia labai labai gražus senamiestis su labai daug gražios architektūros pastatų. Jeigu Berlyną įvardinau kaip šiuolaikinį tvarkingą verslininką su juodu kostiumu, skubantį į verslo susitikimą, tai Miuncheną tapatinčiau su tuo labiau nerūpestingu vokiečiu, sėdinčiu kavinėje, niekur labai neskubančiu, vilkinčiu mėlynas kelnes, polo marškinėlius ir ramiai gurkšnojančiu mažą bokaliuką alaus. Šiame mieste laiko praleidome panašiai tiek pat kaip ir Berlyne, tačiau Miunchenas mane sužavėjo labiau. Šešioliktą dieną trumpai aplankėme Dresdeną sustodami papietauti. Toliau Lenkijoje, Vroclave laukė paskutinė šios kelionės HardRock Cafe, kurią privalėjau aplankyti ir nakvynė Varšuvoje. Kadangi Varšuvoje įsikūrėme pačiame centre, todėl vidurnaktį dar prasiėjome trumpą ratuką po miestą, pravėdinome galvas prieš miegą ir viskas. Sekantį rytą sėdome į automobilį, navigacijoje namų adresas ir po kelių valandų jau atidarinėjome kiemo vartus.
Reziumuojant visą šia kelionę:
Nuvažiavome 6751 km, pėščiomis nuėjome beveik 200km, kelionėje praleidome 17 dienų, oro temparatūra skyrėsi nuo 15 iki 35 laipsnių. Savo kolekcijai įsigyjau 8-ių skirtingų miestų HardRock Cafe marškinėlius (žmona įsigijo savo pirmuosius). Midijų atsivalgėme trims metams į priekį. Ko nepaskaičiavome, tai jog kuras vakarų Europoje gerokai brangesnis nei planavome (nuo 1,5 iki 1,8 eur/95l), tikrai neplanavome išleisti dar apie 250 eurų kelių mokesčiams magistralėse. Eismas visose mūsų lankytose vietose buvo tikrai tvarkingas, net ir šiaurės Italijoje, kas man pasirodė keista, nes iki šiol kiek teko vairuoti Italijoje, eismas šioje šalyje priminė išlikimo žaidimą. Pagrindinis kelionės tikslas buvo pamatyti kuo daugiau Prancūzijos, tą ir įgyvendinome. Mano asmenine nuomone, jeigu kada nors vėl keliausiu į Prancūziją (o po šios kelionės tuo net neabejoju), manau rinksiuosi šiaurinę ir vakarinę jos dalį, Normandiją, Bretanę. Keliaujant vasarą šiose vietovėse klimatas daug palankesnis, nėra taip karšta. Prancūzijos pietūs, Nica, Saint-Tropezas ir Kanai man pasirodė gerokai pervertinti. Juos aplankyti be abejo verta, dėl to negali būti net kalbos, tačiau būnant tame regione neaplankyti Eže, St. Paul de Vence ir panašių miestelių būtų tikra nuodėmė. Šie maži miesteliai paliko daug didesnį įspūdį nei tikėjausi. Visame maršrute keliai buvo labai geri, labai tvarkingi, ypač Šveicarijoje. Dar vienas pastebėjimas dėl nakvynės užsakymo. Užsakinėjant viešbutį tam pačiam vakarui galima neblogai sutaupyti. Žinoma kurortiniuose miestuose galite paprasčiausiai negauti kambario, o ne sutaupyti, tačiau didmiesčiuose patariu iš anksto neužsisakinėti kambario tik nakvynei, darykite tai tą patį vakarą. Neturėjome jokių nemalonių incidentų ar nutikimų, šią kelionę nieko niekas nepavogė, niekur nieko nepalikome, su niekuo nesusipykome, viskas super, reikės kartoti 🙂 Labai tikiuosi, kad Jums patiko skaityti mano rašliavą 😉 iki greito! 😉 Au revoir!
