Olá!
Madeira… Pavadinimas, kuris nuo šiol man asocijuojasi su įspūdingais gamtos vaizdais. Nuo tada, kai nedrąsiai įkėliau koją į magišką kelionių sūkurį, jau šiek tiek buvau girdėjęs apie šią salą. Bet ji man tuo metu atrodė, kaip tolima svajonė. Į Madeirą iš Lietuvos nebuvo reguliarių skrydžių, tik užsakomieji kelionių agentūrų skrydžiai, kas reiškė gana didelę kelionės kainą. Pradėjus daugiau domėtis, išsiaiškinau, jog kelionei į šią salą palankiausias (pigiausias) metas yra prieš pat Kalėdas ir iš Varšuvos. Nuodėmė būtų praleisti progą pamatyti taip visų išgirtą, aprašytą ir apkalbėtą žemės lopinėlį Atlanto vandenyne. Su žmona sėdame į automobilį ir judame link Varšuvos, bilietai jau kišenėje, po kelių valandų kylame. Beje, likau maloniai nustebintas kelione iki Varšuvos, nes nuo Bialystoko pagaliau atidaryta nauja magistralė iki pat Varšuvos, todėl kelionė iki Lenkijos sostinės tapo dar patogesnė ir greitesnė.
Skrydis nuo Varšuvos iki Madeiros truko apie 5 su puse valandos. Puikus laikas peržiūrėti ką tik pasirodžiusį mano mėgstamo serialo naujausią sezoną. Buvo truputį neramu, kaip pavyks nusileisti Madeiroje, nes šios salos oro uostas vienas iš nepalankiausių nusileidimams visame pasaulyje. Pakilimo/nusileidimo takas trumpas ir nuolat pučia stiprūs šoniniai vėjai. Bet galima sakyti, jog mums pasisekė ir nusileidome labai gražiai. Jau maniau, kad kalbos apie nusileidimą Madeiroje šiek tiek perdėtos, kol kelionėje nesutikome vieno mūsų tautiečio. Jam su nusileidimu ne taip pasisekė, nes niekaip nepavyko nutupdyti lėktuvo, tuomet jis skrido iki Gran Kanarijos, ten 4 valandas praleido lėktuve, sužinojo, jog nėra laisvų viešbučių, tuomet skrido iki Porto miesto Portugalijoje, ten kelias valandas numigo ir tada vėl atgal į Madeirą. Po šio žmogaus istorijos pamaniau, kad visgi mums pasisekė su nusileidimu 😉
1-2 diena:
Po atvykimo pirmą dieną nusprendėme nepersistengti, pagulėti prie vandenyno, pasivolioti prieš saulutę, susidėlioti maršrutą, susirasti, kur nuomotis automobilį. Vakare, atvėsus orui, tradiciškai patyrinėjome apylinkes, radome gražų skardį, kuriame buvo įsikūręs viešbutis. Antrą dieną iš pat ryto jau pėdinau iki automobilių nuomos punkto, kuris buvo lygiai už 15-os metrų nuo viešbučio įėjimo 😀 po kelių minučių rakteliai jau buvo mano rankose, kuprinės ant galinės sėdynės ir mes jau kelyje link pirmo objekto: “Cristo Rei” skulptūros ir apžvalgos aikštelės nuo jos.
Jeigu atvirai – nelabai sužavėjo. Viename straipsnyje skaičiau, jog kažkam čia buvo pati gražiausia salos vieta, tai tas žmogus buvo labai labai toli nuo tiesos. Nieko įspūdingo, jeigu lankysitės Madeiroje ir dėliodami maršrutą įtrauksite Cristo Rei – viskas gerai, bet yra ir gražesnių vietų kuriose verta praleisti daugiau laiko 😉
O viena iš tokių vietų yra “Cabo Girao”! Tai vienas iš aukščiausių skardžių visoje Europoje (580 metrų), nuo kurio ne tik atsiveria pasakiškas vaizdas, bet ant jo dar įrengta apžvalgos aikštelė su permatomomis grindimis. Geras jausmas stovėti tokiame aukštyje ant stiklo. Košmaras tiems, kas bijo aukščio, bet man ten buvo tikra palaima 😉
Toliau pagal maršrutą reikėjo persiristi į kitą salos puse, į šiauriausią jos dalį. Ir kai čia sakau, jog reikės pervažiuoti į kitą salos pusę, atrodo, jog turėtume važiuoti kelias valandas. Turiu priminti, jog Madeira tikrai maža sala ir pervažiuoti iš vienos pusės į kitą neprireikia nei valandos, tiesą sakant čia tikriausiai buvo ilgiausias mūsų įveiktas atstumas nuo vieno lankytino objekto iki kito ir tai sudarė tik apie 40 km~. Todėl planuodami maršrutą drąsiai galite skirti daug laiko objektams, nes atstumai čia labai nedideli ir greitai įveikiami automobiliu 😉
Porto Moniz – vieta kurią tiesiog privaloma aplankyti būnant Madeiroje. Tokių gražių “laukinių” baseinų dar nesu niekur matęs. Ir juose galima maudytis! Jau vien tik žiūrėti į juos yra dovana, o dar, kad pats gali ten įmerkti koją arba įšokti visas, priplaukti prie krašto, kur sau ramiai pliuškeni pėdutėmis, o šalia į krantą daužosi Atlanto vandenyno bangos – sakykit ką norit, bet tai yra nuostabu 🙂
3 diena:
Ponta de Sao Laurenco. Mūsų dienos tikslas – labiausiai į rytus nutolęs salos iškyšulys. Pakeliui sustojome Machico miestelyje, bet nerekomenduoju ten gaišti laiko, nes absoliučiai nėra dėl ko. Geriau tą laiką panaudokite Sao Laurenco. Šiai vietai tikrai galite skirti visą dieną, jeigu norėsite pasiekti iškyšulio pabaigą. Apsiaukite patogius batus, tinkamus eiti kalnų takeliais, pasiimkite daug vandens ir pasikraukite fotoaparato elementus. Arba galite daryti kaip mes – šokti į šlepetes, šortukus, nepasiimti vandens ir varyti! Mes su žmona manėme, jog Sao Laurenco bus kažkokia uola, šiek tiek vandenyno vaizdų, lengvai prasieisim ir viskas. Išlipus iš automobilio vaizdas jau geras, nu ok, sakom, paeinam truputį giliau, pažiūrėsim kas ten gero. Ir taip truputį po truputį mes net nepastebėjom, kaip stovim pusiaukelėj vidury kyšulio, be vandens, be žado ir su atvipusiais nuo vaizdų žandikauliais. Esmė tame, jog kuo toliau nueini link kyšulio pabaigos, tuo gražesni vaizdai atsiveria. O iki jo pabaigos kelias ilgas ir sudėtingas, todėl nusiteikite gerai prasieiti, bet garantuoju, jog būsite apdovanoti neapsakomo grožio vaizdais 😉
4 diena:
Šią dieną buvome numatę aplankyti aukštikalnes. Problema buvo ta, kad nuo pat ankstaus ryto apsiniaukę ir rūkas. Bet esame tokią pat bėdą turėję Tenerifėje, kai planavome aplankyti Teidę ir buvo rūkas. Tuomet važiuojant link Teidės pakilome aukščiau rūko ir problemos neliko. Ok, galvojome ir čia bus taip pat, nuvažiuosim į aukštikalnes ir ten bus giedra ir gražu. Tikslas buvo nuvažiuoti iki “Pico do Arieiro” ir nuo ten pėščiomis pasiekti aukščiausią salos vietą – “Pico Ruivo”. Atvažiavome iki Pico do Arieiro, vaizdas būtų nuostabus jeigu ne rūkas. Taip, jis niekur nedingo. Čia pat matome, kaip saulė įnirtingai stengiasi prasiskverbti pro tirštą miglą, jau lyg ir kalno šlaitą nušviečia, jau galvojam va va, jau sklaidosi ir vėl viskas apsiniaukia. Pasirinkimai buvo du – arba greit keisti dienos planą ir važiuot į sostinę, kurią buvome numatę aplankyti sekančią dieną, bet sekančią dieną jau neturėsime automobilio, todėl sugrįžti į čia nepavyks, jeigu ir bus giedras oras. Arba visgi eiti. Na, kadangi jau buvome atvažiavę iki tikslo, sakom pabandom šiek tiek paėjėti ir matysim. Taip metras po metro, po truputį vis ėjome ir priėjome vieną įspūdingiausių vaizdų visoje kelionėje – aš šią vietą vadinu “Highway to Hell” 😉
Po tokio vaizdo smalsumas nugalėjo ir jau nebegalvojome keisti dienos planų. O jeigu toliau laukia panašūs vaizdai?? Nuodėmė būtų nepatikrinti 🙂 Ir ačiū Dievui, kad mes visgi nusprendėme eiti į kalnus, nes persikėlus per vieną skardį rūko nebebuvo nei ženklo. Ta vieta, kur mes pradėjome kelionę, visa buvo paskendusi rūke, o likusi aukštikalnių dalis atrodo apie tai nieko nebuvo girdėjusi 🙂 Jeigu nuspręsite pasiekti Pico Ruivo nuo tos pačios vietos kaip ir mes (Pico do Arieiro), o aš primygtinai siūlau pabandyti tai padaryti, apsirenkite tikrai patogiai, užsidėkite batus su neslidžiais padais, ne pro šalį būtų ir kokios plonos pirštinės, žodžiu pasiruoškite tikrai daug lipti tiek aukštyn, tiek žemyn. Takas įrengtas labai gerai, visur turėklai, laiptai, praėjimai iš vienos kalno pusės į kitą – tuneliais. Jeigu norite pasiekti kelionės tikslą, išeikite anksti. Vaizdai kuriuos “gausite”, garantuoju, pasiliks visam gyvenimui.
5 diena:
Sostinė. Funchal iš tikro yra vienintelis miestas visoje saloje, visi kiti tėra maži kaimeliai ar miesteliai, tuo tarpu Funchal yra šeštas pagal dydį miestas Portugalijoje. Pirmiausia aplankėme “Jardim Tropical Monte Palace” sodus. Iš pačio Funchal centro iki sodų galima užsikelti su keltuvu, kuris yra puiki atrakcija. Ankstus metas, žmonių nedaug, labai tinkamas laikas pasivaikščiojimui. Kam patinka maži Japoniško stiliaus sodai, kur kiekvienas kvadratinis centimetras yra kruopščiai sutvarkytas ir nuvalytas, čia pasijus tarsi rojuje. Daug įvairiausių formų tvenkinių, krioklių, begalinė įvairovė augalijos, oranžerijos, paukštidės su galybe papūgų, apžvalgos aikštelės su miesto panorama – žodžiu puiki vieta pasivaikščioti ir praleisti keletą valandų.
Nusileidus į miesto centrą, patraukėme link Cristiano Ronaldo skulptūros. Na kaip gi būti mieste, kur gimė vienas garsiausių pasaulio futbolininkų ir neaplankyti jo skulptūros. O ji yra prie vandens, todėl buvo labai smagu praeiti per visą miesto promenadą.
Vienas iš traukos objektų Funchal mieste yra “Rua de Santa Maria” gatvė. Ji įdomi tuo, jog toje gatvėje namų durys yra išpieštos įvairiais piešiniais. Tai nuo 2011 metų vykdomas projektas “ArT of opEN doors”
Kadangi Madeiroje lankėmės prieš pat Kalėdas, todėl įėjus į vieną iš pagrindinių miesto gatvių “Av. Arriaga” pakliuvome į didžiulę Kalėdinę mugę. Koncertai, vaišės, rankdarbiai, vynas, vaisiai, persirengėliai, nuolaidos, prakartėlės – žodžiu visiškas kalėdinis sūkurys. O sulaukus vakaro visas miestas virto Kalėdinių lempučių ir dekoracijų sostine. Kad ir į kokią gatvelę bepasuksi, visos jos papuoštos vis kitomis dekoracijomis. Nežinau ar čia taip kasmet, ar dėl to, jog miestas minėjo 600-tąsias metines, bet iki šiol nebuvau matęs taip gražiai Kalėdoms papuošto miesto. Įspūdinga, tikrai įspūdinga.
Toliau vieną dieną leidome sau pasivolioti prieš saulutę, pailsėti, pasimėgauti šiltu oru, nes jau greitai teks grįžti į Lietuvą, kur tuo metu sninga ir minusas. Todėl stengėmės pasiimti paskutinius šilumos ir gero oro gurkšnius.
Reziumuojant kelionę:
Madeira tikrai kartelę pakėlė aukščiau, kalbant apie gamtos vaizdus. Tikriausiai nerasite, nei vieno blogo atsiliepimo apie Madeiros gamtą ir tai bus absoliučiai visiška tiesa. Gaila, jog nespėjome išbandyti dar vieno Madeiroje populiaraus keliavimo būdo – vadinamųjų “Levada Walks”. Kadangi saloje labai daug drėgmės, nuo senų laikų gyventojai sugalvojo, kaip tą drėgmę tinkamai nukreipti, jog negadintų pasėlių. Todėl buvo įrengti melioracijos takai, kuriais buvo nukreipiamas vanduo nuo aukštikalnių link vandenyno. Pasivaikščiojimas šiais takais yra turistų mėgstamas užsiėmimas. Bet nieko tokio, pasilikome tai kitam kartui, kai čia sugrįšime, o sugrįžti labai norėtųsi. Jeigu nuspręsite aplankyti šią salą (keista jeigu visdar dvejojate), tikrai nusiteikite, jog aprašytas gamtos grožis dažniausiai bus pasiekiamas pėsčiomis, todėl tikėtis pamatyti gražių vaizdų labai daug nevaikštant pėsčiomis būtų savęs apgaudinėjimas. Dar viena atrakcija Sostinėje Funchal yra nusileidimas rogėmis asfaltuota gatve.
Madeiros vynas – labai unikalų skonį turintis gėrimas, neteko ragauti nieko panašaus. Dar keli gėrimai, kurie būdingi tik šiai salai, tai “Ponča” ir Romas, gaminamas iš cukranendrių cukraus. Be abejo rekomenduoju aplankyti maisto turgų “Mercado dos Lavradores”, kuris yra sostinėje “Rua Brigadeiro” gatvėje. Ten turėsite galimybę paragauti pačių įvairiausių vaisių, kurie būdingi tik Madeiros salai, kaip pvz bananasai (vaisius, užaugintas sukryžminus bananus su ananasais), pomidorų skonio marakuja. Saldesnių papajų, mangų ir anonų nesu gyvenime ragavęs. Prieskonių kokybė tokia, jog neatsilaikiau neįsigijęs kelių šimtų gramų, kuriuos beabejo panaudosiu gamindamas namuose. Jeigu būsite sostinėje, būtinai aplankykite šį turgų.
