Buon giorno!
Picos gimtinė – pirma mintis, kuri šauna į galvą kalbant apie Neapolį. Ir tai jog šalia – Pompėja. Daugiau nelabai ką ir žinojau apie šį miestą. Žinoma, truputį paskaitinėjau, ką galima aplankyti per labai trumpą laiką, nes mes su žmona turėjom vos vieną vakarą ir dvi pilnas dienas aplankyti Neapoliui ir jo apylinkėms. Lėktuvas iš Kauno kilo tik vakarop, į Neapolį nuskridome apie 19 valandą, todėl vakare nelabai daug liko laiko kažkam aplankyti ar pamatyti, juk dar reikėjo nusigauti iki buto ir įsikurti. Tačiau mes neapleidome tradicijų ir vos įsikūrę keliavome pasižvalgyti po apylinkes. Parduotuvės tokiu laiku jau nebedirbo, šurmulį ir judesį palaikė tik kavinukės, barai ir picerijos. Jau ko ko, bet picerijų picos gimtinėje tikrai netrūksta. Nesunkiai radome nedidelę vietinę piceriją, kurioje pagrindinis akcentas tikrai ne interjerui. Kaip visada visas simpatijas susižeria padavėjas, kuris pasirengęs iš odos išsinerti, kad tik tu prisėstum jo kavinėje. Praeivių kalbinimas ir kvietimas į kavinę niekur nėra toks malonus ir žavus, kaip tai daro Italai. Čia Jiems konkurentų nėra. Ir po kelių minučių jau valgome ką tik iš krosnies ištrauktą karštą, gardžią, firminę itališką picą. Galiu pasakyt, kad į Neapolį važiavau su ta mintimi, jog čia valgysiu tik picas. Taip ir buvo – visos kelionės metu pagrindinis dienos patiekalas buvo ne kas kitas, o tik pica.
Pamaitinti ir pailsėję vaikštinėjome toliau, aplankėm Castel Nuovo, Piazza del Plebiscito ir via Toledo gatvę traukėme link namų. Visą šį laiką, kol mes vaikštinėjome po vakarinį Neapolį visur akis badė baisi netvarka ir šiukšlės. Kalnai šiukšlių, nei vieno švaraus lopinėlio, nei vienos gatvelės be šiukšlių… jų pilna visur, ant visų takelių, praėjimų, įėjimų, visur.. Visi, absoliučiai visi pastatai apipaišyti graffiti. Net kai kurie automobiliai taip pat išdažyti graffiti. Neapolis tikrai labai gražus miestas, kuriame yra labai gražių vietų, architektūros paminklų, įspūdingų pastatų, lankytinų objektų, bet labai sunku nekreipti dėmesio į tą aplink baisią netvarką kokioje jie gyvena. Aš tikiu, kad vietiniai gyventojai nemato nei tų šiukšlių, nei tų apipaišytų pastatų. Puikiai atsimenu, kai atvykau gyvent į rytų Londoną, ir pirmas įspūdis buvo “..kiek čia daug šiukšlių..”. Atsimenu, kaip baisiai atrodė visos gatvės, nes visur buvo vien tik šiukšlės. Ir puikiai prisimenu kaip po keleto mėnesių aš tiesiog nebemačiau tų šiukšlių, tiesiog pripratau prie tokio vaizdo ir man tai atrodė normalu. Todėl manau, jog Neapolio vietiniai gyventojai tiesiog yra pripratę prie tokio vaizdo ir jiems tai atrodo visiškai normalu. Bet kokiu atveju, lyginant su Roma, Milanu, Venecija ir kitais jaukiais Italijos miestais, Neapolis paliko labai netvarkingo miesto įspūdį.
Atsikėlėm apie 8 ryto ir aš gavau užduotį nupirkti pieno kavai. Lauke jau apie +15 šilumos, užsimetu raudonus šortus, raudona bliuzoną, kedukus ir ką, varau pirkit pieno kažkur, dar nežinau kur, bet tikiu, kad nereikės daug keliauti, tikrai rasiu kažkokią parduotuvę. Ir čia buvo mano pirma klaida – 8 ryto rasti veikiančią maisto prekių parduotuvę yra misija neįmanoma. Nes tokiu metu dirba tik vietinės kavinukės, kuriose parduodami tik kruasanai ir espresso kava. Teko gerokai pasivaikščioti po rajoną, kol atsidarė viena maisto prekių parduotuvė. Antra klaida kurią padariau, tai jog apsirengiau raudonus šortus ir raudoną bliuzoną, nes išėjęs į gatvę jaučiausi lyg būčiau ką tik išlipęs iš kosminio laivo, atskridęs kažkur iš kitos planetos. Italai tuo metu buvo apsirengę tamsiomis spalvomis, dauguma vilkėjo žieminius paltus. Nejauku kažkaip buvo. Žodžiu – finale kava išgerta, bandelė suvalgyta ir sekantis mūsų tikslas išsinuomoti automobilį. Kaip tik prie pat buto buvo automobilių nuomos punktas. Vietinė kompanija, pardavėjas sunkiai kalba angliškai, bet vargais negalais mes jau sėdim “Pandutėj” (Fiat Panda). Ir nuo įsėdimo į automobilį aš prisiminiau, kokie mandagūs, kultūringi, geranoriški, tvarkingi ir neskubantys yra Lietuvos vairuotojai. Jeigu kas esate keikęs Lietuvos vairavimo kultūrą – tai nuoširdžiai jums linkiu pavažinėti Italijoje. Ir jūs suprasite, kaip Lietuvoje visi gražiai ir taisyklingai vairuoja. Buvau pamiršęs, ką reiškia vairuoti Italijoje. Mūsų du pirmi nuomoti automobiliai buvo Italijoje, tai galbūt dėl to manęs niekas labai nestebino, tiesiog vėl reikėjo išmokti įsilieti į tą betvarkę – vykstančią gatvėje. Turi tiesiog susitaikyti su tuo chaosu, nes prieš vėją nepapūsi. Šiaip netaip ištrūkome iš Neapolio į magistralę ir už keliolikos kilometrų jau ieškojome parkingo prie Pompėjos.
Buvau girdėjęs apie Pompėją. Seniai seniai išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis po pelenais palaidojo visą miestą. Visi daugiau ar mažiau esame girdėję šią istoriją. Įsivaizduojant 70-uosius metus po Kristaus nesitikėjau, kad ten bus labai didelis miestas. Gal greičiau nedidelis miestelis. Vat ir ne! Ten be proto didelis archeologinis labirintas po atviru dangumi. Ir jeigu aprašyme parašyta, kad ten praleisite visą dieną, tai taip ir bus. Nes ten labai didelis miestas, labai. Su daug gatvių, aikščių, skersgatvių, namų, sodų ir t.t. Ten tikrai galima praleisti visą dieną, jeigu norite pamatyti viską. Gal net ir dienos neužtektų viskam pamatyti. Beje, įeinant į vidų gidai siūlo savo paslaugas pavedžioti ir papasakoti apie Pompėją. Patarimas – imkit gidą, bus kur kas įdomiau ir greičiau pamatysite visus lankytinus objektus. Ir einant į Pompėją išlaisvinkite savo fantaziją, nes viską reikia įsivaizduoti, kaip kažkada prieš du tūkstančius metų ten buvo gražu, koks tai buvo klestintis miestas. Iš šios trumpos kelionės nei trupučio nesigailiu aplankęs Pompėją. Tačiau ilgai ten užsibūti nepavyko, nes turėjome daug planų ir mažai laiko. Toliau navigacijoje nustatyta Sorento, Positano ir Amalfi miesteliai.
Lankant šiuos miestelius tenka važiuoti garsiąja Amalfi pakrante, kuri tituluojama viena gražiausių pakrančių pasaulyje. Taip, nesiginčysiu, tikrai labai graži pakrantė. Užburia vairuojant, bet yra vienas bet – asmeniškai man atrodo, jog ji labai tankiai apgyvendinta. Namukas prie namuko. Per tuos keliasdešimt kilometrų tikriausiai nebuvo nei trupučio laukinės gamtos, laukinio peizažo, visa pakrantė apstatyta mažais miesteliais, kur nesupranti, kada pasibaigė vienas ir prasidėjo kitas. Žavesio tas truputį atima, bet reziumuojant, tikrai labai labai graži pakrantė, labai rekomenduoju pravažiuoti šiuo keliu, jeigu turėsite tokią galimybę. Sorento, Positano ir Amalfi miesteliai labai panašūs vienas į kitą. Neišskirčiau nei vieno kaip gražiausio. Visi labai gražūs, visi verti vienodai dėmesio, visi įsikūrę kalne. Tik Positano įsikūręs ant šlaito, labai stačio šlaito. Todėl jeigu nuspręsite ten pasivaikščioti nusiteikite arba ilgai lipti žemyn arba į viršų, lygumos nesitikėkite. Užtenka “google” vaizduose parašyti “Positano” ir suprasite ką turiu omeny. Amalfi miestelyje turėjome keistą nutikimą su parkingu. Kadangi pačiame miestelyje parkingai visur buvo užimti, pavažiavome šiek tiek už miestelio ir radome mokamą parkavimo aikštelę, į kurią įleidžia tik vairuotoją. Visi keleiviai turi išlipti prieš įvažiuojant į parkingą. Iš pradžių galvojom “WTF??!?”, bet prisiminėm – taigi mes Italijoje! Gerumas to parkingo tik tame, jog iš jo buvo tunelis tiesiai į miestelio centrą.
Pasikartosiu, visi šie trys miesteliai užburiantys, tikrai rekomenduoju aplankyti kiekvieną, išgerti po puodelį pasakiškos kavos, suvalgyti skaniausių ledų pasaulyje, na ir žinoma pietums užsisakyti picą.
Antrą rytą jau kaip vietiniai kavinukėje čiupom po kruasaną ir skubėjome į keltą. Dienos tikslas – Capri sala. Beje rinkdamiesi kelto bilietus, atkreipkite dėmesį į kelionės trukmę, nes Vienas plaukia gal tik 40 minučių, kitas pusantros valandos. Apie salą žinojom tik tiek, jog joje yra du miesteliai – Capri ir Anacapri. Keltas švartuojasi Capri miestelio uoste, tačiau pats miestelio centras yra už gero kilometro – aukščiau kalne, todėl būdami ten, rinkitės vietinį taxi ar autobusiuką ir važiuokite su juo iki centro. Nedarykite klaidos kaip mes ir nesirinkite pėsčiųjų tako, nes liksite “be kojyčių” tako pabaigoje. Šiaip ne taip nusigabenome iki miestelio centro. Nedidelė aikštė nuklota lauko kavinėmis, kuriose kainos šiek tiek kandžiojasi. Nepatariu ten prisėsti užkąsti. Šiame mieste įsikūrę prabangios vilos, garsiausių mados namų parduotuvės, kurių vitrinos tiesiog gniaužia kvapą. Pavaikštinėjome truputį vietinėmis gatvelėmis ir patraukėme į visai šalia centro esančią autobusų stotį. Net sunku būtų ją taip pavadinti, gal tinkamesnis pavadinimas būtų “autobusiukų stotelė”. Visoje saloje kursuoja nedideli autobusiukai, kurie pastoviai veža žmones iš vieno miestelio į kitą ir po aplinkinius lankomus objektus. Bilietas į vieną pusę žmogui kainuoja 2Eur. Atvažiavome į Anacapri miestelį, kurį labiau rekomenduočiau užkąsti ir atsipūsti. Vien dėl to, jog kainos kavinėse malonesnės kišenei.
Šiai salai drąsiai galite paskirti visą dieną, jeigu planuojate aplankyti didesnę dalį salos arba skirti laiko pasiplaukiojimams aplink salą. Ilgai saloje neužsibuvome, kelionės laikas labai ribotas, o mes dar norėjome truputi pasivaikščioti po Neapolį šviesoje.
Grįžę į Neapolį patraukėme link Via Toledo – pagrindinės Neapolio gatvės, skirtos tik pėstiesiems. Priminė Londone esančią Oxford Street, tik be automobilių. Šeštadienio popietę gatvė buvo sausakimša. Labai daug gatvės artistų. Nuo Via Toledo į šonus esančios gatvelės pilnos kavinių ir restoranų. Toliau pasukome į Via Benedetto Croce. Jeigu Via Toledo dominavo rūbų ir batų parduotuvės, tai ši gatvė priklausė vietinių skanėstų, gėrimų ir suvenyrų parduotuvėlėms. Šios gatvės gale radome dar vieną labai įdomią ir vertą dėmesio gatvelę, kurioje visus metus yra prekiaujama kalėdinėmis dekoracijomis. Via S. Gregorio Armeno pasijunti lyg būtų Kalėdos, tik sniego trūko. Visur patys įvairiausi eglučių papuošimai, indai, žaislai, statulėlės. Toliau paskutinė dienos stotelė – Cattedrale Di Santa Maria Assunta. Po jos keliavome į butą pakuotis ir šiek tiek nusnausti, nes į lėktuvas kilo labai anksti ryte.
Dvi dienos yra labai trumpas laiko tarpas pažinti Neapolį, tačiau per šį laiką susidariau labai išraiškingo miesto įspūdį. Miestas turintis labai ilgą istoriją, labai gražią architektūrą, pasirodė labai išdidus miestas, nepasidavęs turistų invazijai. Vienintelis trūkumas yra žmonių netvarkingumas ir šiukšlės visur, kur tik įmanoma.
