Hola!
Žodis, kurį būdamas Ispanijoje išmoksi pačią pirmą minutę. Jeigu planuojate kelionę į Tenerifę – amžino pavasario salą, tuomet siūlau užsiplikyti puodelį arbatos, ištraukti iš spintelės paslėptus sausainius ir patogiai įsitaisyti. Nusprendžiau aprašyti šią kelionę, nes jau kurį laiką keliaudami su žmona pastebėjome, kad praėjus vos keletui dienų ar savaičių, primirštame dalį kelionių įspūdžių. Kiekvieną kartą grįžę iš kelionės sakome„…na dabar tai jau tikrai reikia aprašyti kelionę…” ir kiekvieną kartą atidedame. Po kurio laiko pastebime, kad kelionę lyg ir prisimename, bet siekiant atsiminti, kas tiksliai joje vyko, tenka gerokai papurtyti atmintį. Todėl šis straipsnis ir yra rašomas tam, kad nepamiršti, užfiksuoti ir pasidalinti kelionės įspūdžiais, kurie galbūt net kam nors pravers…
Apie Tenerifę buvau girdėjęs, bet toli gražu nesidomėjau, nesigilinau, ką ten galima pamatyti ir aplankyti. Tiesą sakant, kai jau turėjome bilietus, tik tada atsidariau “google” ir įrašiau žodį „Tenerife“. Permečiau akimis keletą straipsnių, keletą vaizdų, porą filmukų, bet nieko daugiau. Pasirodė kažkas panašaus į „GranKanarija”, kurioje nesenai lankėmės, tik Tenerifėje buvo ugnikalnis – tiesiog dar vienas objektas, kurį galėsime aplankyti (čia dar galima pridurti, kad mano žmona, kitaip nei aš, buvo paruošusi, gal 30 lapų suvestinę iš įvairių internetinių svetainių bei blog‘ų apie lankytinus objektus, ką galima pamatyti). Ir viskas – jau sėdime lėktuve, prieš akis šešios valandos skrydžio, kojoms vietos nedaug, aplink visur maži vaikai. Visada galvojau, kad šeimos su mažais vaikais dažniausiai renkasi Turkijos kurortus, bet šis skrydis nustebino. Tiek daug mažų vaikų lėktuve dar nesu matęs. Nuskridus pusę kelio, lėktuvo salonas buvo labiau panašus į mamyčių klubo susiėjimą, keletas mamyčių pasikeisdamos vaikščiojo pirmyn atgal vis sūpuodamos savo vaiką, pasuki galvą į kitą pusę – ten šalia sėdinti mamytė žindo vaiką. Pažiūri atgal – ten vaikas keturiomis ropoja tarp sėdynių su iš paskos bėgančia mamyte ir jeigu kažką sutinka savo kelyje, jie tiesiog mandagiai pasiūlo perlipti. Priekyje matosi kaip keletas tėvų daro įvairias grimasas ir leidžia visokius garsus, kad kažkaip atkreiptų savo vaiko dėmesį, nes kitaip jis verkia iš nuovargio. Tikrai niekada neteko skristi su tiek daug jaunų šeimų. Žinote, būna skrendi kurnors ir lėktuve būna vienas ar du maži vaikai, ir kai jie pradeda garsiai verkti, jų tėvams tai tarsi sukelia nepatogumų, tėvai kaip įmanydami pradeda juos tildyti, kažkuo užimti, atrodo toks nesmagus jausmas juos apima, kad lyg ir trukdo kitiems, o šį kartą taip jaučiausi aš, kažkaip nesmagiai, kad skrendame be vaiko. Įsidedu ausines, tyliai nudelbiu žvilgsnį į kompiuterį ir toliau žiūriu kelionei įrašytus filmus.
Lietuvoje į lėktuvą įlipame lauke esant minusinei temperatūrai, su žieminėmis striukėmis, ilgomis kelnėmis, o nusileidus kažkur šiltuose kraštuose, kai išlipame iš lėktuvo,pajaučiu tą šiltą pietietišką klimatą, tą kaitrią saulę, lengvą vėjelį, visada apima TAS jausmas kai suprantu, kad čia gyvenantys žmonės nesirūpina, ką šilto apsirengti einant ryte į darbą, kad nereikia automobilio ruošti žiemai, sukti galvos kiek kainuos šildymas. Visada apima tas geras jausmas, kad kelionė prasidėjo, viskas – atostogos! Namai už tūkstančių kilometrų, darbo reikalai atidėti į šalį, vienintelis rūpestis šiuo metu – nusigauti iki viešbučio, o tada galvoti ką veikti toliau.
Tenerifėje apsigyvenome „Los Gigantes” rajone, nedideliam miestelyje „Puerto de Santiago”. Viešbutis paprastas, netoli vandenyno, ramiame miestelyje, viskas ko reikia. Viena staigmena priėmime visgi buvo. Pasirodo, visoje saloje vyrauja tokia nuostata, kad jeigu viešbutį užsisakai be “Viskas įskaičiuota”, tai per vakarienę tau nepriklauso jokie gėrimai – nei vanduo, nei vaisvandeniai … už gėrimus tiesiog turi susimokėti atskirai. Mes neėmėm “Viskas įskaičiuota”, nes planavome keliauti po salą, o ne visą laiką praleisti viešbutyje, tad kam mokėti už pietus ir barą prie baseino, jeigu nežadi jais naudotis. Šiokia tokia staigmena, kad gėrimai neįskaičiuoti, bet netoli viešbučio buvo nedidelis prekybos centras, tad tai nepatogumų nesukėlė. Na ką, nutempėme lagaminus į kambarį, prigulėme pusvalandukui pailsint kojas, išsisiuntinėjome žinutes šeimoms ir draugams, kad nebesirūpintų, nes MES JAU ĮSIKŪRĖM! Viskas, persirengėme vasariniais rūbais, kurie namuose buvo padėti toli toli spintoje, nes dar bent kelis mėnesius turėjo ten gulėti, užsidėjome akinius nuo saulės, šokome į flip-flop’us ir ėjome patyrinėti apylinkių. Tradicijos nesikeičia – visada, vos įsikūrę viešbutyje, su žmona einame pašniukštinėti aplink, pasižvalgyti, kur artimiausias paplūdimys, parduotuvės, kokios aplink kavinės, kiti lankytini objektai. Pirmiausiai akį patraukia egzotiški juodos spalvos vulkaninio smėlio paplūdimiai. Tokių dar nebuvo tekę niekur matyti. Jausmas užlipus, kaip ir Palangoje, tačiau vaizdas įspūdingas – žydros bangos ir švelnus juodas smėlis. Apsižiūrėjome apylinkes, įvertinome atstumus, dar kartą įsitikinome, kad atostogos prasidėjo ir keliavome vakaroti – ilsėtis, dėliotis maršrutą, nes kitą dieną jau buvome sutarę dėl automobilio nuomos. Kalbant apie automobilį – šiuo metu jau sunkiai įsivaizduoju kelionę nesinuomojant automobilio bent kelioms dienoms.
Dešimtą ryto, po pusryčių, jau sėdėjome viešbučio recepcijoje ir laukėme automobilio. Kaip ir tarėmės, lygiai 10 val. atėjo vyrukas su „popieriais” rankose, dairėsi, viskas aišku – mūsiškis. Supildėme keletą dokumentų, atsiskaitėme, keli parašai ir viskas. Automobilį nuomojomės iš vietinės įmonės “http://rentacar-canarias.com„. Dažniausiai vietinės kompanijos siūlo šiek tiek pigesnius variantus, na o ši kompanija bendrauja su viešbučiu, kuriame apsistojome, tad buvo labai patogu. Dar vienas pastebėjimas, jeigu nuomojatės automobilį Tenerifėje su pilnu draudimu, iš jūsų neturėtų reikalauti papildomo užstato, jeigu visgi jo reikalauja, vadinasi gali būti kažkas ne taip, greičiausiai tai bus ne pilnas draudimas. Su šia kompanija nebuvo jokių staigmenų, viskas laiku, automobilis kainavo tiek kiek ir buvo sutarta iš anksto. Ką gi, rakteliai rankose, žemėlapyje pirmas objektas – Masca tarpeklis. Pradedam kelionę link Masca tarpeklio, poto Garachico miestelis. Automobilis pasitaikė ne pats naujausias, kaip visada su nedidelio litražo varikliu, su kuriuo įveikti įkalnes būna tikras iššūkis, bet pats geriausias dalykas, kas buvo šioje “Fiat Panda” – įkalnės stabdis! Jei nesate susidūręs, trumpai paaiškinu, tai kai stovite įkalnėje arba nuokalnėje nuspaudę stabdžius ir kai juos atleidžiate automobilis dar porą sekundžių nerieda, per tą laiką spėji labai nesunkiai išvažiuoti iš vietos įkalnėje. Superinis dalykas tokiose vietovėse, kaip Tenerifė. Jeigu mūsų automobilis būtų turėjęs tokią funkciją ir Sicilijoje Taormina mieste (kur visas miestas yra kalne ir visos gatvės arba labai stati įkalnė arba nuokalnė), tuomet neprisiminčiau kiek tada turėjau streso papuolęs į kamštį, kai pradėjo svilti sankaba nuo bandymo pajudėt iš vietos. O čia prašau – kaip ponai su įkalnės stabdžiu, jokio streso, jokios baimės. Judant link Masca tarpeklio, kelias neblogas, oras geras, muzika groja, viskas liuks. Privažiavome pirmą didesnį sustojimą su pasakišku vaizdu. Jeigu kada keliausite šiuo tarpekliu tikrai sustosite pasigrožėti bent keletą kartų, nes vaizdai ten kerintys, tie žali kalnai ir milžiniškos uolos…. Visada buvau įpratęs matyti kalnus tokius rusvus, juodus, pilkšvus, o čia nieko panašaus, viskas žalia, dangus žydras, tolumoje vandenynas, o dar toliau matosi La Gomera sala. Vaizdas išties pasakiškas.
Tuo momentu viskas atrodė nuostabu, tačiau pirmasis sustojimas mums (tiksliau mano žmonai) kainavo 120 eur. Patarimas – išlipdami iš mašinos visada su savimi pasiimkite kuprinę, rankinę ar kitus vertingus daiktus, nepalikite jų automobilyje. Vėliau kai nuvyksime į Garachico paaiškinsiu kodėl.
Stovėjom, grožėjomės vaizdu ir nežinau kaip jūs, bet aš turiu tokį keistą įprotį išgirdęs kažką kalbant lietuviškai nebekalbėti jeigu nėra būtinybės. Nežinau kodėl, tikrai nesigėdinu, nieko panašaus, tačiau taip yra. Gal dėl to, jog vengiu pokalbių su nepažįstamais tautiečiais, išgirdęs netoli kalbant lietuviškai visada mirkteliu akį žmonai, pasižiūrim vienas į kitą, ir viskas aišku – tylim. Taip pat buvo ir čia, girdint artėjant kelis tautiečius garsiai aimanuojant „kaip čia zajabys”, tiesiog nutilom. Ir toliau sekė vienos merginos frazė, kuri vėliau tapo mūsų kelionės šūkiu –„…ne nu karoče, čia Paryžius, čia Paryžius, šūdas tas Paryžius palyginti su tuo, kokį aš dabar matau vaizdą…”. Viskas, užfiksavom, toliau ši frazė skambėjo pas mus, kitaip tariant perėmėme estafetę. Esu buvęs Paryžiuj ir tikrai galiu pasakyti, kad Paryžiaus pastatų architektūra ir Tenerifės kalnų vaizdai – nelyginami dalykai.
Toliau privažiavome patį Masca miestelį, tačiau didelio įspūdžio jis nepaliko, tiesiog keli namai kalnuose. Verčiau sustoti pasigrožėti pačiu tarpekliu, nei miesteliu tokiu pačiu pavadinimu. Dar norėjome nuvažiuoti iki Punta de Teno, tačiau nuvažiavus keliolika kilometrų radome uždarytą kelią. Apsisukome ir patraukėme link Garachico.
Garachico miestelyje radome neblogą stovėjimo vietą netoli pagrindinės gatvės. Beje, kalbant apie stovėjimą – yra trys pagrindiniai žymėjimai, kuriuos reiktų žinoti vairuojant automobilį Tenerifėje. Balta linija reiškia nemokamą stovėjimą visada. Jeigu matote parkavimo vietas pažymėtas baltomis linijomis – viskas, statote automobilį ir nesukate galvos. Geltona linija reiškia, kad galima sustoti, galima ir palikti ten automobilį, tačiau grįžę galite rasti baudą arba išvis nerasti automobilio. Geltonai būna pažymėtos parkavimo vietos įvairių tarnybų automobiliams, autobusams, taxi, netgi kai kur vietinių gyventojų automobiliams, jeigu trumpai – nestatykite automobilio kur pažymėta geltonai. Ir dar yra draudžiamieji stovėti ženklai. Gali būti taip, jog parkavimo vietos pažymėtos balta linija, bet yra draudžiantis stovėti ar sustoti ženklas, ar ženklas ant kurio parašyta „rezervuota”. Tad vėlgi, statydami “baltoje” zonoje atkreipkite dėmesį ar nėra netoli dar ir kelio ženklo draudžiančio tai daryti.
Garachico labai gražus mietelis su labai jaukia pagrindine aikšte. Ten daug išlikusių namų su tradiciniais mediniais balkonais. Čia nėra paplūdimio, tačiau yra labai išraiškingą uolėta pakrantė. Taip pat yra molas, nuo kurio atsiveria visa miestelio panorama. Tikrai gražus, jaukus ir ramus miestelis. Nuėjome padaryti keletą kadrų nuo pakrantėje esančio molo. Pamenate, anksčiau rašiau, kad nepaliktumėte daiktų, kuprinių, rankinių eidami iš automobilio. Būtent čia mano žmona pastebėjo, kad piniginėje trūksta 120 eurų. Taip, mus apvogė. Ir čia iškart iškyla prieš akis Masca tarpeklis, kuriame buvome sustoje nusifotografuoti. Ten vienintelėje vietoje buvome trumpam palikę krepšius automobilyje. Tuomet supratau, jog vaikinas kuris ten prekiavo kažkokiais vaisiais užsiiminėjo visiškai kita veikla. Tada prisiminiau, kad ten fotografuojant nematai automobilio, nes tenka truputį nueiti į šalį, prisimenu, kad keistai pasirodė pora vaikinų kurie slampinėjo aplinkui ir stebėjo žmones. Kam stebėti žmones, kai atsiveria toks tarpeklio vaizdas? Tada neliko jokių abejonių, jog buvome apvogti būtent ten. Visa laimė, kad pavogė tik pinigus, o visų kitų dokumentų nelietė. Netgi sakyčiau, kad mandagūs vagys papuolė. Gražiai pasą ir banko korteles padėjo į kitą piniginės skyrių, o pasiėmė tik pinigus. Kaip vėliau teko domėtis, vagystės Tenerifėje labai dažnai pasitaiko, o ir teisybės rasti beveik neįmanoma. Pasirodo nuomojamus automobilius vagims atrakinti yra labai nesudėtingas darbas, taip kaip ir mūsų “Pandutę”. Be jokio triukšmo, vidury baltos dienos, kai aplink daug turistų. Vagims tai nei kiek nesutrukdė. Galbūt aš pats jiems sutrukdžiau, kai buvau grįžęs į automobilį pasikeisti objektyvo fotoaparatui, gal todėl mano kuprinė liko nepaliesta. Visa laimė. Todėl patarimas keliaujantiems – visada atkreipkite dėmesį kas dedasi aplink jus, nes apakinti gražių vaizdų dažnai pamirštame elementarias saugumo priemones. Nuotaika žinoma buvo truputį sugadinta, bet labiau džiaugėmės, kad nepavogė jokių dokumentų ir nereikėjo kviesti policijos ir skambinti į Lietuvą siekiant užblokuoti visas banko korteles. Nieko tokio, ne pasaulio pabaiga, užkandome, išmokome labai rimtą pamoką ir keliavome toliau, o toliau paskutinė pirmos dienos stotelė – Drakono medis.
Na ką, toliau važiavome pažiūrėti į tą visų išgirtą, išreklamuotą ir apkalbėtą Drakono medį. Atvažiavome į “Icod de los Vinos”, navigacijoje nustatytas “Dracaena draco”, todėl ieškojau vietos kažkur prisiparkuoti netoli jo. Pasistatėme automobilį į parkingo aikštelę, kuri daug nekainuoja, berods 80 euro centų už valandą. Šiaip visoje saloje brangiausia parkingo aikštelė kainavo 1,8 eur. už valandą. Manau tai kaina su kuria galima gyventi, ne taip kaip kartą Dubrovnike pataikėm į “Hilton” viešbučio parkingą, kur valanda kainavo 14 eurų! Pagal navigacija ėjome link Drakono medžio, radome vartus su kasa, kur pasirodo yra parkas, kaip mini botanikos sodas kuriame ir yra tas Drakono medis. Keista kažkaip, nes niekur lyg ir nebuvome skaitę, kad kainuos 5 eurai žmogui, tam jog pamatyti tą garsųjį medį. Na bet atvažiavom, tai neišvažiuosim nepamatę Drakono medžio, o 5 eurai dar palyginti nėra labai didelė kaina, ypač kai kasininkė pridūrė, jog dar galėsim pamatyt ir palmių giraitę, ir pirmykščių žmonių urvą su ten esančia lavono imitacija. Keista kažkaip, kad eilės nebuvo prie kasos ir apskritai nematėme nei vieno turisto aplink prie tokio gana garsaus lankytino objekto. Įėjus į parką už keleto žingsnių atsiveria vaizdas – tikrai įspūdingai atrodo tas medis. Šiaip gyvendamas Lietuvoj tikrai prisižiūriu visokiausių medžių, bet šitas Drakono medis kažkas tokio, ką verta pamatyti. Prisipažinsiu – kai mačiau jo nuotraukas internete, man įspūdžio nepadarė, bet matant jį gyvai vaizdas visai kitas. Drakono medį fotografavome iš visų pusių, bet vėlgi – keista, kad nėra turistų aplinkui, nes tokiose vietose kaip ši, laimė jeigu kažkas neįlenda į kadrą. Ir truputį pasidairęs matau, kodėl nėra nei vieno turisto – visi jie šalia parko esančioje gatvėje, iš kur puikiai matosi Drakono medis. Dar net parko siena specialiai ties medžiu žemiau, kad būtų galima geriau nufotografuoti . Poto išėję iš parko, žinoma, nuėjome pažiūrėti iš tos gatvės, bet galiu pasakyti tik tiek, kad iš parko vaizdas šiek tiek įspūdingesnis ir medis atrodo didingesnis. Žvelgiant nuo gatvės, medžio fone atsiduria kalno žalias, augalotas šlaitas ir Drakono medis atrodo ne toks ryškus, ne toks didingas. Jeigu norite pamatyti tik Drakono medį, tikrai neverta mokėti 5 eurų ir eiti į parką, kuo puikiausiai jį matysite nuo šalia esančios gatvės. Tačiau, jeigu norite gražesnių nuotraukų, truputį pasivaikščioti po mini botanikos sodą ir pamatyti nedidelį urvą su lavono imitacija – pirkite bilietą. Atsisveikinome su Drakono medžiu ir traukėme link viešbučio, nes laukė vakarienė be gėrimų (bet nestresuojame, juk netoliese prekybos centras). Rytoj Teidė!
Nuo pačio ryto buvo labai geras oras, saulė, šilta, nei vieno debesėlio. Puikus laikas kilti į Teidę, nes logiškai mąstant, kai nėra debesų turėtų atsiverti geri vaizdai, iš esmės turėtų matytis beveik visa sala. Ir to tikrai negali paneigti, nes per porą dienų pastebėjau, kad po pietų, vakarop ant Teidės visada kaupiasi debesys. Be to dieną prieš tai teko važiuoti viršukalnėmis ir buvome papuolę į tuos pačius debesis. Matomumas tampa 100 metrų, ne daugiau, temperatūra nukrenta iki 9-10 laipsnių. Važiuoji lyg ir rūke, lyg ir debesyje, tai jausmas toks nei šioks nei toks. Važiuojant rūke, serpantinais, matomumas nedidelis, žinant, kad už kelių metrų, kur kelkraštis, visada yra praraja – nelabai jauku. O rytas suplanuotas Teidei, rytas be jokio debesėlio, šilta, gražu, todėl sakau viskas, pakuojamės ir varom. Ir čia mano žmonai gimsta idėja pirma eiti į pliažą. KODĖL?? Taigi galim grįžę eiti į pliažą, bus ir smėlis jau įkaitęs, saulė aukščiau, deginimosi kampas geresnis. Mečiau keletą nenuginčijamų argumentų ir ką jūs manot?? Mes už kokių 20 minučių jau tiesiame rankšluosčius paplūdimyje ant šalto smėlio. Smagu. Šiaip ne taip išbūnu tas kelias valandas ir pagaliau esame pakeliui į Teidę! Bet, juk negali viskas taip gerai sektis, nes jau po vidurdienio ir aplink Teidę pilna debesų. Ačiū tau, Brangioji mano. Ką darysi, maršrutas jau suplanuotas, kitos dienos taip pat, yra kaip yra, važiuojam. Kilom TF-38 keliu ir tikrai rekomenduoju juo važiuoti, net jeigu Jums ir nelabai pakeliui, tikrai verta rinktis šį kelią, nes visas kelias absoliučiai naujai pertiestas. Ir vaizdai nepakartojami – tankių spygliuočių miškai, kurių paklotę sudaro ne vešli samana, o juodi akmenys. Medžiai ryškiai ryškiai žaliais spygliais, o žemė juoda ir vien uolienos. Kontrastas tikrai vertas dėmesio. Labai rekomenduoju pravažiuoti šiuo keliu, yra daug sustojimo vietų, yra parkingų, netgi kempingų kur galima sustoti ilgesniam laikui, pavalgyti, išgerti kavos ar arbatos iš termoso, pasivaikščioti tais kontrastingais miškais. Ir nesvarbu, kad aplink debesys, tie debesys dar net prideda to žavesio kai kartas nuo karto pro juos prasiskverbia pasakiškas apsnigtos Teidės viršukalnės vaizdas
Jau buvau susitaikęs su tuo, kad matomumo gero neturėsime, bet kylant vis aukščiau pravažiavome visus debesis, rūką ir atsidūrėme virš jų. Ir noriu paklausti – kaip dažnai stovite ant debesų? Tiesiogine ta žodžio prasme. Nes būtent taip mums ir nutiko – mes stovėjome ant debesų. Yra tekę skirsti lėktuvu virš kalnų, kai debesuota ir esu matęs tas iškilusias snieguotas viršukalnes. Kas yra matę tokį vaizdą pro lėktuvo langą supranta apie ką kalbu. Ir dabar aš stoviu ten, tose apsnigtose viršukalnėse, kurios iškilę virš debesų. Jausmas geras, tikrai toks kurio ilgai nepamiršiu. Ok, gana seilėtis, reikia važiuoti link tikslo. Vienas iš tikslų buvo pasikelti į viršukalnę, kitas – grįžti lanku per TF-21 kelią, leidžiantis rytine kalno puse. Ir manęs nei kiek nenustebino, kad keltas neveikė, o kelias per rytinę kalno pusę buvo uždarytas. Ta proga dar pasivaikščiojom šiek tiek po apylinkes, nes netoli kelto yra gražių uolų, o ir gamtovaizdis tikrai ne kasdienis. Nieko tokio, nes iš esmės tikslą pasiekėme ir po mano nuogąstavimų, jog nieko nematysime, pamačiau daug daugiau nei tikėjausi. Gal netgi labiau už Teidės vaizdą man patiko tas kelias per spygliuočių mišką. Toks vaizdas lyg kitoje planetoje atsiduri, atrodo lyg ten nėra tokio augalo kaip žolė. Iškart auga tik medžiai ir aplink vien akmenys. Mano akys labiau buvo pratę matyti mišką su tankia samana, o čia jokios žalumos ant žemės. Tik akmuo. Beje kalbant apie pasikėlimą į Teidę, nelabai gali žinoti ar keltas kels į viršukalnę ar nekels, nes daug kas priklauso nuo vėjo. Gali būti taip, jog ryte veikia, po pietų vėjas sustiprėjo ar pakeitė kryptį ir viskas – nebeveikia. Todėl jeigu nuvažiuosite iki kelto ir jis veiks – kelkitės, nes galima sakyt jums labai pasisekė. Jeigu Jums pasisekė ir pasikėlėte į viršukalnę, tuomet dar laukia kopimas iki pačio kraterio. Tik yra vienas „bet“ – jus negalite kopti be gido. Todėl jeigu jau nuspręsite keltis iki pačio pačio viršaus rezervuokitės gidą iš anksto, nes ekskursijų ir žmonių skaičius taip pat ribotas. Kaip sakant sėkmės. Viskas. Judam link viešbučio. Pliusas tas, jog važiuojant į viršų absoliučiai visą kelią buvo įkalnė, o dabar važiuojant atgal tikriausiai kokius 15-20 kilometrų naudojau tik stabdžius. Verta paminėti, jog visoje saloje galite nesitikėti nei vieno lygaus kelio ruožo, visada bus arba įkalnė arba nuokalnė. Bet mes turime automobilį su įkalnės stabdžiu, todėl jokio streso.
Pirma stotelė – “Playa de lasTerasitas” paplūdimys. Gaila tik, kad diena apniukusi, nėra saulės, bet paplūdimys tikrai labai gražus. Esate matę reklaminius bukletus kuriuose labai gražus geltono smėlio papludimys su šalimais palinkusia palme? Taip, čia vienas iš tokių paplūdimių. Dar labiau jį norisi pamatyti ir pasivaikščioti basomis, kai žinau, kad smėlis į šį paplūdimį atgabentas iš Saharos dykumos. Juk ne kasdien gali pajusti Saharos smėlį po kojomis. Jeigu norite gražios paplūdimio nuotraukos, siūlau pasikelti ant šalia esančios kalvos. Labai netoli, gal 3-5 minutės automobiliu, netgi mačiau pėsčiomis einančius iki ten. Ant tos kalvos yra didelis sustojimas automobiliams ir atsiveria vaizdas, kurį pamatysite įrašę Google “Playa de las Terasitas” ir paspaudę “vaizdai”. Jeigu norite kelionės metu pasivolioti prie vandens gražiame paplūdimyje – tikrai rekomenduoju. Nuo tos pačios kalvos į kitą pusę jau toli gražu ne paplūdimys, o stačios uolos su nutiestu keliu prie pačio krašto. Ten ir traukėme, turėjome kirsti Anaga kalnus ir aplankyti šiaurinėje dalyje esančius paplūdimius prie Benijo uolos. Šiaurinė Benijo pakrantė pasižymi bangomis, uolomis ir vėjuotu oru, todėl ten ilgai neužsibuvome ir per tuos pačius Anaga kalnus traukėme į La Laguna miestelį.
Anaga kalnai tikrai įspūdingi. Su labai vešlia augmenija, daug kaktusų ir medžių pakelėje, kurie vietomis netgi suformuoja tunelius iš savo šakų. Ramiai vingiuojant šalikelėje pamatėme stovintį turistų automobilį (nes kas daugiau stos vidurį niekur kažkur kalnuose). Tiesa sakant jeigu ne tas sustojęs automobilis būtume tikriausiai ir pravažiavę tą vietą. Nes lyg ir nieko ten labai ypatingo nesimatė, bet tie turistai buvo palypėję šiek tiek aukščiau ant šlaito. Na nuodėmė būtų nepažiūrėti, ką jie ten mato. Ir mano nuomone ta vieta turėtų būti pažymėta atskiru ženklu, nes palipus šiek tiek aukščiau šlaitu atsidūrėme ant labai aukšto kalno keteros, nuo kurios matėsi tiek šiaurinė, tiek pietrytinė pakrantė. Nuostabus vaizdas, dar vienas kerintis, akis glostantis peizažas. Pasiekėme La Laguna miestelį. Galite drąsiai traukti jį į būtinų aplankyti vietų sąrašą lankantis Tenerifėje. Labai šarmingas, tvarkingas, įvairiaspalvis miestukas. Pagrindinis akcentas – ryškiomis spalvomis nudažyti namai ir lankytojams atviri vidiniai kiemeliai, kuriuose įspūdingi sodai. Tiek daug spalvų nemačiau nei vienam aplankytame salos mieste.
Toliau už keliasdešimt kilometrų vingiuoto kelio seka La Orotova. Apsukome greitą turistinį ratuką pro kelis lankytinus objektus. Visi jie išsidėstę vienoje gatvėje ir netoli vienas nuo kito. Pradėjome nuo “Jardin Victoria” sodų ir toliau kilome viršun Carrera del Escultor Estevez gatve, kur priėjome šio miestelio simboliu tituluojamą “Casa de los Balcones” – 1632-us metus menantį pastatą su tradiciniais mediniais balkonėliais.
Toliau nuskubėjome į Puerto de la Cruz, netoliese pat esantį miestą, kuriame turėjome tikslą pamatyti “Lago Martianez” – baseinus ant vandenyno kranto. Čia paskutinis dienos taškas. Dar truputį pasivaikščiojome pakrante, kur gausu kavinių ir parduotuvių. Jeigu norite čia praleisti daugiau laiko – drąsiai galite įtraukti šį miestą į lankytinų vietų sąrašą. Pajudam link viešbučio TF-5 ir TF-82 keliu, kuris vairuojant naktį tikrai neleido atsipalaiduoti. Kad žmona neužmigtų ir tuo pačiu nemigdytų manęs, pamokiau ją keletą frazių iš ralio šturmano. Toliau visą kelią pagal navigaciją ji man sakė kokios krypties, ilgio ir statumo posūkiai yra priekyje.
Šiuo metu Lietuvoje Užgavėnės, o Tenerifėje vyksta karnavalas. Šis renginys tikriausiai vienas iš pačių svarbiausių saloje. Bet apie jį truputį vėliau, nes pakeliui į sostinę Santa Cruz mūsų maršrute yra du sustojimai. Pirmasis sustojimas – “Playa Amarilla”. Žemėlapiuose ar lankytinų vietų sąraše šios vietos tikriausiai nerasite ir nelabai suprantu kodėl, nes vaizdas kerintis.
Sekantis sustojimas – Candelaria. Miestas netoli sostinės, kurio išskirtinis akcentas – Bazilika, kurioje yra “Juodos Marijos” skulptūra. Šis miestas laikomas šventu. Jis taip reklamuojamas visuose lankytinų objektų lankstinukuose ir sąrašuose, bet mano nuomone jis kiek pervertintas, nes be Bazilikos, centrinės aikštės su miesto įkūrėjų statulomis ir vienos pagrindinės gatvelės čia daugiau nelabai yra ką pamatyti.
KARNAVALAS! Įvažiuojam į sostinę likus dviem valandom iki karnavalo pradžios. Patarimas – jeigu planuojate į karnavalą vykti automobiliu, atvažiuokite į miestą likus trims-keturioms valandoms iki karnavalo pradžios. Likus dviem valandoms, žinoma, pagrindinė gatvė jau užtverta, o eismas nukreipiamas į kairę pusę link miesto centro arba į dešinę apvažiavimu per uostą. Galvojau apvažiuosime per uostą, išlįsime kitame miesto gale ir pasistatysime automobilį kažkur netoli karnavalo pradžios. Po maždaug 10 minučių važiavimo radome uždarytą išvažiavimą iš uosto teritorijos ir teko vėl atgal grįžti visą kelią iki ten, kur buvo nukreipiamas eismas. Na ką, nusprendėm judėti į centrą, navigacijoje mačiau galybę parkingų, maniau tikrai kažką rasiu. Po maždaug 40 minučių klaidžiojimo ir laisvos vietos ieškojimo automobilį pasistatėm už pusantro kilometro nuo karnavalo eisenos. Pėdinom. Galvojat kodėl klaidžiojau tiek laiko ieškodamas laisvos vietos? Nes jeigu parkingas ir buvo atidarytas, jame nebebuvo laisvų vietų arba parkingas buvo išviso uždarytas, kaip beje ir visos parduotuvės ir kavinės mieste, nes pasirodo kai vyksta karnavalas niekas nedirba. Ir kai sakau niekas tai būtent tai ir turiu galvoje. Jeigu norėsite užkąsti ar išgerti kavos, teks eiti į degalinę arba kokį nors greito maisto kioską.
Pagaliau priėjome karnavalui paruoštą aptvertą gatvę. Rašiau, kad būtų gerai atvažiuoti likus keturioms valandoms iki karnavalo, nes likus valandai prie pat tvoros vietų jau nebėra. Žmonės jas jau seniausiai okupavę, kas su kėdutėmis, kas tupi, kas sėdi ant žemės. Paėjom pirmyn, atgal – visur ta pati situacija. Na nieko tokio, susiradome mažiausiai okupuotą vietą ir laukėme eisenos. Ir ji prasidėjo. O taip, vaizdas toks, kurį tikrai būtina pamatyti. Ne veltui šis karnavalas tituluojamas antru po garsiojo Rio karnavalo (kuris beje vyksta tuo pačiu metu). Nuo kostiumų įvairovės raibsta akys, kiekvienas pasirodymas vis įspūdingesnis už kitą, kiekviena dekoracija vis įmantresnė ir didingesnė. Jeigu nuo pravažiuojančios karnavalo karalienės jums atvėpo žandikaulis, tai nuo sekančios jis išvis nukris. Jeigu būsite Tenerifėje tuo metu kai vyksta karnavalas ir svarstysite, ar verta pamatyti – patikėkite manim, tikrai verta. Verta net ir automobilį išsinuomoti vien tam, kad atvyktumėte tuo metu į sostinę, nes tokio renginio daugiau niekur kitur Europoje nepamatysite. Taigi reziumuojant, atvykite iki karnavalo pradžios likus bent trims valandoms, galite ir dar anksčiau. Tuomet nesunkiai pasistatysite automobilį, dar spėsite kažkur užkąsti ir užsiimti gerą vietą prie eisenos. Tikrai nepasigailėsite.
Kelionė automobiliu po lankytinas vietas baigėsi, toliau keletą dienų leidom sau pasivolioti prie vandens ir kavinėse pasimėgauti jūros gėrybėmis. Juk atostogos dar nesibaigė. Tenerifė paliko tokį įspūdį, kokio tikrai nelaukiau ir nesitikėjau. Vienu metu oro temperatūra gali skirtis 15 laipsnių priklausomai kurioje salos vietoje esate. Gausybė kalnų, tarpeklių, paplūdimių, lankytinų objektų, nepakartojamo grožio miestų ir mietelių, sodų, serpantinų, uolų, urvų. Jau nekalbu apie ugnikalnį. Oras pasakiškas ištisus metus. Po daugelio kelionių Tenerifė labai nesunkiai įsitaisė mano mėgstamiausių kelionių krypčių viršuje. Kolkas.
