Dzien Dobry!
Apie kelionę į Gdanską su žmona planus rezgėm jau senai, atstumas nedidelis, miestas nedidelis, šalis nebrangi, reikėjo tik prisiruošti. Tam puikiai tiko ilgasis savaitgalis, kuris prasidėjo nuo penktadienio. Iki Gdansko nuo Kauno tik ±450km, bet važiuoti reikia apie 6-7 valandas. Taip yra dėl to, jog beveik visas kelias driekiasi vietiniais dviejų juostų keliukais pro daug daug miestelių, kur nei paskubėsi labai, nei aplenksi kitus automobilius kada panorėjęs. Pakeliui iki Gdansko buvom suplanavę aplankyti Marienburgo pilį, kuri yra Malborko mieste. Ir galiu pasakyti, jog padarytumėte nuodėmę, jeigu važiuodami į Gdanską neaplankytumėte šios pilies! Pagal plotą tai yra didžiausia plytinė pilis Europoje. Bilietas į pilį kainuoja apie 10 eur. su įskaičiuotu į kainą elektroniniu gidu. Labai rekomenduoju imti elektroninį gidą – tai toks mažas prietaisėlis su ekranu, telpantis į kišenę, į kurį įsikišą ausinės ir tau diktuoja viską iš eilės kur eiti pirma ir ką įėjęs ten matai. Pereinant iš vienos erdvės į kitą jis automatiškai atpažįsta kur esi ir pradeda pasakoti būtent apie tą erdvę kurioje esi. Labai rekomenduoju šį elektroninį gidą, nes be jo daugumą erdvių būtume tiesiog praėję arba įėję nežinotume net į ką atkreipti dėmesį. Mes padarėme vieną klaidą atvykę į šią pilį – buvom paskyrę per mažai laiko jai apžiūrėti. Jeigu norite tvarkingai nuoširdžiai išvaikščioti visą pilį, skirkite tam mažiausiai 3-4 valandas. Pasistenkite į pilį atvykti iki pietų, apie 10-11 valandą, nes mums išeinant po pietų jau buvo susirinkę nemažai turistų.
Na ką, aplankę pilį sėdom į automobilį ir judėjom link kelionės tikslo – Gdansko. Tiesa, nuo Malborko iki Gdansko mus nukreipė mokama magistrale, kas kainavo apie 1 eur. Jeigu planuojate visiškai išvengti mokamų kelių turėkite tai mintyje rinkdamiesi maršrutą.
Į Gdanską įvažiavome kaip į niekuom neišsiskiriantį Europos miestą, išorė nuobodi, pilka, neįdomi ir daug nežadanti. Bet šioje vietoje labai tiktų pasakymas “nespręsk apie knygą iš jos viršelio”. Nes būtent taip ir yra. Jeigu nutiktų taip, jog man nežinant kažkokiu būdu atsibusčiau Gdanske, bet nežinočiau kur esu, tai dievaži sakyčiau jog esu kažkur Vokietijoje arba Kopenhagoje, arba Amsterdame. Pradėčiau kažką įtarti, jog esu ne ten, dėl dviračių. Gdanske nėra tiek daug dviračių kaip mano minėtuose miestuose.
Kaip visada atvykę pirma įsikūrėme bute (kuris pasirodo buvo centrinėje miesto gatvėje “Dluga”). Šiek tiek pailsinom kojas, atsikvėpėm, dar turėjom pakankamai laiko išlįsti į miestą pašniukštinėti, kas yra netoliese. Kaip vėliau išsiaiškinau, toje “Dluga” gatvėje vyksta visos pagrindinės miesto šventės ir eisenos, jeigu mieste apsilanko garbingi svečiai, kitų šalių prezidentai ar karaliai, jie visuomet pasirodo “Dluga” gatvėje. Kiekvienas namas šioje gatvėje turi savo istoriją, kiekvienas namas išpuoštas vis įmantresniais ir gražesniais architektūriniais akcentais. Trumpai tariant, būti Gdanske ir neaplankyti “Dluga” gatvės, tai tas pats kaip būti Kaune ir nepraeiti per Laisvės Alėją. Tiesiog privaloma ją aplankyti.
Taip palengva bevaikštinėjant priėjome dar vieną, tikriausiai miesto simboliu tapusį “Kraną”. Retai kuri miesto atvirutė ar panorama įsivaizduojama be šio “agregato”. Kuris beje visdar veikia, nors pastatytas net 1442 metais. Jis buvo naudojamas pakrauti ir iškrauti labai sunkius krovinius iš laivų. Vienu metu tai buvo galingiausias kranas visame pasaulyje. Pastato viduje yra du šešių metrų skersmens ratai, į kurių vidų įlįsdavo po vieną žmogų ir eidami juos sukdavo, taip pakeldami arba nuleisdami krovinius. Šiuo metu jame įkurtas muziejus.
Pasukus nuo vandens atgal į senamiestį priėjome Šv. Mergelės katedra. Tai didžiausia Europoje esanti plytinė katedra, kuri vienu metu gali sutalpinti iki 25 tūkstančių žmonių. Palygimui „Žalgirio“ Arena Kaune talpina iki 20 tūkstačių žiūrovų koncerto metu, kai scena yra Arenos viduryje. Ši katedra taip pat garsėja savo astronominiu laikrodžiu, kur pasak legendos jo kūrėjui buvo išdurtos akys, jog jis nebesukurtų kito tokio šedevro. Galima užlipti į katedros bokštą ir pasimėgauti miesto panorama – jums reiks įveikti tik 400 laiptelių 🙂 . Labai gaila, jog mūsų apsilankymo metu vyko restauracijos darbai, todėl dauguma vidaus buvo apstatyta pastoliais ir uždangstyta. Taip buvo 2018 metų Liepos mėn., todėl jeigu skaitote šį tekstą vėliau, tikėkimės restauracijos darbai bus baigti ir jums pasiseks labiau.
Gdanske yra galybė lankytinų objektų, ir jie išsidėstę labai netoli vienas nuo kito. Todėl labai nesunku viską apeiti ir apžiūrėti pėsčiomis. Taip mes ir darėm, vaikštinėjom atvipusiais žandikauliais nuo senamiesčio grožio. Ir taip netyčia per vieną vakarą išvaikščiojom beveik visą senamiestį. Todėl sekančiai dienai reikėjo keisti planus ir kažkur nulėkti, todėl nusprendėm aplankyti taip mėgstamą lietuvių Sopotą ir ten papietauti.
Sekančią dieną papusryčiavom “Dluga” gatvėje, padarėm dar keletą Gdansko senamiesčio nuotraukų ir šokom į automobilį – tikslas Sopotas. Važiuojant iš Gdansko į Sopotą sunku atskirti kada baigėsi vienas miestas ir prasidėjo kitas, kažkokios ryškios ribos praktiškai nėra. Kadangi buvo šeštadienio popietė, Sopote rasti kur prisiparkuoti tapo iššūkiu, bet šiaip ne taip po maždaug 15-20 minučių klajonių pasistatėm automobilį ir patraukėm link pajūrio. Skirtumas nuo Palangos pajūrio tik tas, jog nėra kopų. Visa kita identiška, net ir žmonės, nes kur bepasisuktum vis išgirsti lietuvių kalbą. Sopote yra ilgiausias Europoje medinis molas, bet norint ant jo patekti, turi susimokėti, beje grynais negalima, tik kortele, todėl jeigu nuspręsite jog jums būtina pasivaikščioti Sopoto molu, turėkite kišenėje banko kortelę bilietams įsigyti. Mūsų vienas iš tikslų buvo prasieiti šiuo molu, bet jeigu jūs neturite tokia tikslo, tai ir nesivarginkite ir nepirkite bilieto, nes nieko gero ten nepamatysite. Taip ir buvo, nieko ten kažko įspūdingo, dėl ko būtų verta mokėti pinigus. Aš iš tiesų net neisivaizduoju kodėl šis molas apmokęstintas paprastiems pėstiesiems. Trumpai tariant ilgiausias Europos Medinis molas nuvylė. Kaip ir visas Sopotas. Sekantis tikslas buvo “kreivasis namas”, kuris yra “Bohaterow Monte Cassino” gatvėje. O čia dar vienas “perliukas”. Vieną didžiausių Sopoto įžymybių labai puikiai užstoja ten augantis medis. Todėl jeigu čia atvažiavote vasarą, o aš net neabejoju, kad vasarą, tai dėka žaliuojančio didelio medžio matysite tik pusę “kreivo namo”. Žiūrovai tiesiog ploja atsistoję Sopoto valdininkų logikai. Toliau dar truputį pasivaikščiojom pagrindine gatve ieškodami kur pavalgyti. Gatvė mažai kuom skiriasi nuo Basanavičiaus gatvės Palangoje. Su gausybe lauko kavinių ir keistas madas demonstruojančių žmonių :). Jeigu atvirai, nekantravome greičiau išvažiuoti iš Sopoto. Po tokio perlo kaip Gdanskas, tai buvo kaip mini košmaras. Jeigu jums kasnors sakys, jog nėra jokio skirtumo kur apsistoti, ar Sopote ar Gdanske, galite užritinti ant to žmogaus didžiulį akmenį ir palikti jį ten gulėti. Aš net neabejoju, jog Sopote yra ir gražių vietų, bet keletas valandų matyt ryškiai per trumpas laiko tarpas jas atrasti. Mano patarimas, jeigu nėra butinybės, tai ir nevažiuokite į Sopotą.
Kadangi daug laiko neturėjome Gdynei patyrinėti, pasirinkome joje esantį mokslo muziejų “Experyment”. Jeigu keliaujate su vaikais tuomet labai labai rekomenduoju ten apsilankyti. Rasti šį mokslo muziejų labai nesudėtinga, jis miesto pakraštyje, parkingas nebrangus. Apie jį sužinojom visai atsitiktinai būdami turizmo informacijos centre. Jeigu ne profesinis interesas, vargu ar būtume ten važiavę, bet visiškai nesigailiu, jog aplankėme. Po stogu esantis muziejus turi gausybę eksponatų ir užsiėmimų, kuriuos stengdamiesi greitai apibėgti ir pabandyti užtrukome daugiau nei dvi valandas. Todėl manau, jog apsilankius su vaikais galite užtrukti ir visą pusdienį. Į pačią Gdynę nepavyko įvažiuoti dėl laiko trūkumo, todėl net neisivaizduoju koks tai miestas. O dar sunkiau įsivaizduoti po Gdansko ir Sopoto kontrasto. Gryžome atgal į Gdanską, atgaivinom akis ir širdį dar kartą pasivaikščiodami po senamiestį ir ėjom ilsėtis prieš kelionę namo.
O pakeliui namo turėjom dar porą vietų kurias reikėjo aplankyti. Tai “Swieta Lipka” ir “Vilko guolis”. Abu objektai yra pakeliui iš Gdansko į Lietuvą, todėl kad kelionė nebūtų tokia nuobodi ir migdanti nusprendėme dar patyrinėti Lenkiją. Šiaip neesu bažnyčių fanas, o po apsilankymo Vatikane manau nėra jokių Dievo namų kurie sugebėtų perspjauti Šv. Petro baziliką, tačiau visa informacija perskaityta apie Šv. Lipka (Swieta Lipka) privertė ten apsilankyti. Ir ne be reikalo, tikrai gražu. Išorė nėra tokia įspūdinga, koks yra šios bažnyčios vidus. O ypač ją garsinantys vargonai. Tik norint pamatyti vargonus įėję į vidų paėjėkite šiek tiek į priekį ir apsisukus pakelkite galvą aukštyn. Vaizdas tikrai pribloškiantis. Buvo labai teisingas ir geras sustojimas. Neskaitant gerų 20 minučių panikos dėl dingusio kompiuterio, bet viskas baigėsi gerai. Kompiuteris pasirodo niekur nebuvo dingęs, bet žmona manau ilgai neleis man šito pamiršti 🙂
Sekantis ir paskutinis šios kelionės sustojimas – Vilko guolis. Tai II-ojo pasaulinio karo laikų Hitlerio slaptas “miestelis” kuriame su pertraukomis jis praleido tris su puse metų. Vilko guolyje buvo 7 sunkieji bunkeriai, kurių sienų storis siekė 4-6 metrus, o stogas net iki 10 metrų storio betono. Toks bunkeris galėjo nesunkiai atlaikyti oro ataką. Problema būtų “Vilko guolį” pastebėti iš oro, nes visas objektas buvo labai kruoščiai užslėptas. Piko metu šioje vietoje dirbo ir gyveno apie 2000 karių ir karininkų. Traukiantis vokiečių armijai atgal į Berlyną, buvo duotas įsakymas sunaikinti “Vilko guolį”. Į visus didžiuosius bunkerius buvo sunešta nuo 7 iki 10 tonų trotilo ir jie buvo išsprogdinti iš vidaus.
Atvykę į vietą tikėjomės rasti angliakalbį gidą, bet mums nuskilo dar labiau – sutikom lietuvę gidę, kuri ten dirba ir veda ekskursijas. Labai rekomenduoju imti gidą vaikštant po “Vilko guolį”, nes be jo sunku būtų ir suprasti kur koks pastatas buvo, kas jame gyveno ir kaip veikė visas šis karinis objektas. Pasivaikščiojimas truko apie pusantros valandos. Dar buvo galimybė už papildomą mokęstį pasivažinėti su senais kariniais automobiliais po teritoriją, tačiau šiam malonumui jau nebeturėjome laiko.
Ir viskas, pajudėjom link namų. Ši kelionė labai patiko dėl to, jog vos per tris dienas pamatėme tiek daug ir tai, jog viską nesunkiai ir gana greitai pasiekėme automobiliu. Labai teisinga kelionė ilgajam savaitgaliui.